Vieną dieną ištariu “AŠ LAUKIUOSI”.
Kūdikėlis, dar būdamas įsčiose, turi visas teises ir laisves pasireikšti kaip savarankiška asmenybė. Jis kruta, muistosi, jis plevena, baksnoja, netgi žagsi. Jis miega kol lakstau su reikalas, ir atvirkščiai, prabudęs žaidžia į vienus vartus, kai aš ruošiuosi miegoti. Jis muistosi, vartosi, kol pagaliau pats nutaria kada jam gimti.
Po to viskas susilipdo į tvirtą vienį MES. Mes imam krūtį, miegam, augam, mes rėkiam ir pukšim. Mes žaidžiam, šliaužiam, vaikštom, mums dygsta dantys… Kartu pučiam žvakutę. Mes sėdamės ant puodo, mes einam į kiemą, mes drauge pradedam bijoti šunų, voliojamės sniege, kartu sloguojam, kartu gydomės. Mes rišamės batus ir einam į lopšį…
Atstumas priverčia mane kažkada ištarti “LAUKSIU TAVĘS”. Ir vėl viskas sustoja į savo vietas. Aš esu aš, o jis yra mano vaikas.
Aš jo laukiu.
Tos mamos, kurios moka laukti.
