Šiandien vakare susirinkti vaikų iš darželio važiavau su dvynėmis. Vyresnysis Eduardas mus lydėjo, švelniai prilaikydamas tai vieną, tai kitą “lėlytę”. Nykštukų rūbinėlėje mūsų nelaiminga sesuo Uršulė (mes visuomet ateiname jos pasiimti arba per anksti, arba per vėlai) verkšlendama kišo kairę koją į dešinį batą, mažosios kovėsi dėl vienintelio čiulptuko, o visuomet maloni auklėtoja Jurgita pritūpusi manęs paklausė:
– Išduokite paslaptį, kaip jūs neišsikraustote iš proto? Kur jūsų stiprybės paslaptis? Iš kur semiatės ramybės?
Pasijutau sekundę keistai. Lyg ką tik sužinojusi, jog per stebuklą išvengiau mirties nespėjusi į lėktuvą.
Tyliu. Net susimėčiau, ar tikrai teisingai supratau klausimą. Oras kaista, dvynės rėkia, Uršulė springsta ašarom, nors jau seniai pamiršo priežastį, o čia staiga Edis šūkteli:
– Uršule, baik.
Ji nurimo, mergytės susitaikė, atsiduso, taika. Stojuosi su gyvais nešuliais nuo žemės, sakau:
– Kaip neišprotėjau? Nes visuomet žinau: visa tai trunka labai neilgai. Dabar taip, tuoj kitaip. Taip nebus visada ir visada taip nebus… Eime ieškoti brolio!
Linksmai dundėjom ilgu koridorium su vaikais, aptarinėjom šalikų užsirišimo būdus, o aš vairuodama namo prisiminiau, kaip kažkada svajingai ir beveik ilgesingai pro vartus žvelgiau į vasarėjančios Vasaros ligoninės kiemą ir paslapčia svajojau, kad nors dienai mane kažkas pavežėtų iki ten pailsėti. Skaityčiau knygą, valgyčiau glaistytus sūrelius ir rašyčiau laiškus draugėms.
Tai ir nebežinau dabar, gal visai nieko būtų trumpam išprotėti.