Įprasta ir jau nuobodu reikalauti kokybiškų dešrelių, kokybiškų pramogų, kokybiškų namų ir kokybiško sekso. Kai pirmą kartą kažkokiam televiziniam kontekste išgirdau formuluotę “kokybiškas laikas su vaiku”, net nupurtė iš siaubo ir kaltės jausmo. O Dieve, aš turiu tiek vaikų ir nežinau kas tai yra! Gal netyčia kažką praleidau itin svarbaus? Pasijutau lyg išėjau iš prekybcentrio nesusimokėjus už du krepšius pirkinių. Vėliau stebėjau kaip įvairūs specialistai gėdino tėvus ir mamas septyniomis minutėmis, kurių neva tikrai neužtenka kokybiškam vaikų ir tėvų bendravimui. Sukau galvoje įvairius scenarijus, kaip turėtų atrodyti “kokybiškas” laikas su savo pulku vaikų, bet vis kažkas nesutapdavo mano realybėje su numatytu puikiu scenarijumi. Buvo, kad googlinau kokybiškas laikas su vaiku, rimtai norėdama pakartoti savo neišmoktą pamoką. Bingo! Viena švelniabalsė socialinė darbuotoja radijo laidoje paaiškino visai Lietuvai, kad kokybiškas laikas su vaiku yra toks, kuris savaip prasmingas vaikams ir tėvams. Vadinasi, jei ruošiu vaikams pusryčius, tai yra prasmingas ir kokybiškas laikas – juk jie bus sotūs, o aš rami? Jei kartu žiūrime teliką, plepam telefonu, valgom picą – jis prasmingas, vadinasi – kokybiškas? Atsiprašau, bet ir sauskelnių keitimas yra tikrai prasmingas laikas. Tai ar dėl šito reikėjo kelti tokį kipišą? Mielieji mano vaikai, aš praleidžiu nemažiau kaip penkias valandas per parą kokybiško laiko su jumis!
Ištiesų negaliu pakęsti tokio formalumo santykiuose su pačiais artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis. Aš nekokybiška mama, nes nemoku palaikyti kokybiškų santykių. Nes mano santykiuose svarbiausia ne trukmė ar kokybė. Mano santykiams reikalingas artumas. Ryšys. Jis nepamatuojamas praleistu drauge laiku, jis juntamas. Jis arba yra, arba jo nėra. O jeigu jo nėra, tuomet jokios septynios ar dvidešimt septynios minutės mūsų neišgelbės. Aš noriu ir siekiu, kad mano vaikai būtų stipriai apkabinti ir priglausti prie krūtinės, kol mūsų širdys pradeda plakti vienu ritmu. Toks apsikabinimas trunka apie dešimt sekundžių. Aš stengiuosi savo Uršulei atiduoti visus bučkius tarpduryje, kurių jai prireiks iki pat vakaro. Tai trunka penkias sekundes. Aš visuomet, paklaususi savo antroko apie prabėgusią dieną, įsiskverbiu jam į akis. Tereikia kelių sekundžių ir viskas aišku. Aš per vieną įkvėpimą atpažįstu šimtus skirtingų vyresnėlės dukros “labas”. Man atrodo, kad ryšiui kartais užtenka akimirkos.
Aš netobula ir nekokybiška, bet aš visuomet stengiausi nepamesti ryšio. Galbūt todėl tuomet dar devyniolikmetis sūnus man paskambinęs ištarė: aš to nepadariau tik dėl to, kad turiu tave.
O dabar einu kokybiškai pamiegoti, jau beveik vidurnaktis, tik gaila, kad garantinio aptarnavimo mano miegui niekas negali suteikti.
