Turime nedidelę problemą. Visi mano vaikai dievina picą. Tačiau kai tik prisiruošiu ją kepti, Uršulė pradeda nuobodžiai vardinti, ko jai nedėti ant picos: tuno, dešrelių, grybų, pomidorų, alyvuogių… Tiesiog nieko! Kadangi picos be nieko nebūna, sumąstėme su vaikais, iš pagarbos sesės skoniui ir meilės šiam itališkam blynui, bandyti ieškoti kompromiso.
Pirmasis rankoves pasiraitojo Kostukas. Išsitraukėme iš šaldytuvo mielinę picos tešlą, susitarkavome fermentinį sūrį ir susiradome širdines sausainių formeles.
Išsikočiojome milžinišką ploną tešlos lakštą, pribarstėme gerą sluoksnį tarkuoto sūrio, ant viršaus paklojome kepimo popierių. Tuos sluoksnius spausdami dar kartą pakočiojome per kepimo popierių, kad sūris tvirtai suliptų su tešla. Išspaudėme širdeles ir kepėme 240 laipsnių orkaitėje. Neilgai, kol pradėjo skaniai skrusti kraštai.
Iš tešlos likučių, ką radome tarp širdelių, išsikočiojome dar vieną lakštą ir susipjaustėme lazdeles, pabarstėme kmynais ir pakepėme tėtei.
“Skaniausios pasaulyje” tai dar ne viskas, ką vaikai pasakė gero apie picos širdeles… Ištiesų jos gavosi nuostabios. Pabandykit, įsitikinsit.
Tiesa, nepagailėkite sūrio!