Tėvus drąsiai galima skirstyti į tuos, kurie leidžia vaikams ledų, ir kurie draudžia. Aš prie tų, kurie leidžia. Nesvarbu, ar lyja, ar sninga – mano vaikai visuomet gali mėgautis ledais. Pati vaikystėje vieną kartą esu gerai pasimokiusi, kai norėdama susirgti ir neiti į mokyklą, žiemą skaudančia gerkle suvalgiau lauke ledų porciją, o kitą rytą jaučiausi visiškai sveika. Ne tik stipriau nesusirgau, bet ir skausmas visiškai praėjo. Likau „apšąlusi“ nuo tokio netikėto rezultato: vadinasi, ne visuomet pasitvirtina tėvų diktuojamos taisyklės?!
Tiesą pasakius, man visuomet gaila vaikų, kurie nuolat yra lydimi įvairiausių draudimų: neeik, nelipk, neimk, neliesk, nešok, neragauk, nebandyk… Suprantu, ką reiškia būti rūpestinga mama, bet ar kartais neperlenkiame lazdos su tais visais begaliniais „negalima„?.. Nesuvaldomas noras apdrausti savo vaiką nuo visų gyvenimo negandų dažniausiai atsisuka prieš jį patį. Netekęs galimybės bandyti, vaikas praranda galimybę padaryti klaidą. O kaip tuomet ateityje jis įvertins galimą riziką ir priims bent menkiausią sprendimą? Toks žmogus vėliau auga be kritinio mąstymo, jį valdo tik standartai, stereotipai, apibrėžimai ir kitų sukurtos veikimo taisyklės.
Aš aplink regiu nemažai jau suaugusių žmonių, kurie kankinasi negalėdami priimti drąsių sprendimų. Tokių, kurie nepasirengę jokiems iššūkiams, jokiai rizikai ar nedideliam bandymui. Kaltę dėl savo neveiksnumo dažniausiai jie perkelia kitiems. Liūdniausia, kad jų didenybės „kaip visada“ ir „kaip visi“ apgaubia visą tokių žmonių gyvenimą nuo darbo stalo iki miegamojo lovos. Turiu savo versiją, kodėl taip atsitinka. Man atrodo tai tie žmonės, kurie vaikystėje buvo nuolat lydimi hyper rūpestingų tėvų. Būtent tų, kurie patys už savo vaikus viską nuspręsdavo: su kuo draugauti, ką rengtis, kaip šukuotis, kokia spalva spalvinti saulę ir kuom būti užaugus.
Todėl manau, kad privalu vaikams, mažų mažiausiai, leisti lipti, liesti, ragauti ir valgyti ledus.
Važiuoju į parduotuvę.