Netikėtai iškritus pavasariniam sniegui, išskubėjome su vaikais į kiemą. Stebėjau dvynes, nes kitų vaikų akylai prižiūrėti nebereikia. Tas užsiėmimas “stebiu jas” yra toks meditacinis ir atpalaiduojantis, kad po kelių minučių pati tapau besmegeniu su gerokai aptirpusiais savaitės rūpesčiais.
Pamačiau, kaip staiga už namų slenksčio pasikeitė jų tarpusavio bendravimas. Mergaitės nebesipešė dėl to paties bato, nekėlė triukšmo, nesistumdė dėl vienintelio iš daugybės žaislų, net nebandė atsisėsti abi į tą pačią vežimo pusę. Matyt, tai sniegas kaltas – jo tiek neįtikėtinai daug aplink, kad pirmūnių lenktynės trumpam nebeteko prasmės. Viena į vieną pusę, kita į kitą – puolė rinkti dar mažai ragauto sniego… Ir čia, šioje baltoje taikioje erdvėje, pradėjo nuostabiai skleistis kiekvienos iš jų mažos, tačiau gražios iniciatyvos. Dalia rideno gniūžtę, Unė godžiai ragavo sniegu aplipusias pirštines, vėliau abi savo veiklas pradėjo jungti ir po minutėlės gražiai į piramidę dėliojo kastuvėliais sniegą. Konkurenciją pakeitė bendradarbiavimas.
Net graudu pradėjo darytis iš gerumo. Taip nuostabu matyti jas ne lenktyniaujančias dėl didesnio sausainio, tėčio kelių, močiutės raktinės, o draugiškai veikiančias drauge.
Atsimenu, kai laukdamasi dvynių žiūrėjau interneto platybėse atrastą šią filmuotą medžiagą, kaip dvyniai dar gimdoje kaunasi dėl vietos, tikrai nemaniau, kad gimus mūsų pagrandukėms, namuose ims nuolat reikštis konkurencinė mikrokultūra. Man tai nepatinka. Sakysit, tai skatina lyderystę? Manau, kad tikri lyderiai neturi nieko bendro su konkuravimu. Jie iniciatyvūs, jie empatiški, jie moka įkvėpti, motyvuoti, dirbti drauge ir siekti bendro tikslo. Jie drąsūs. O konkurencija, manau, atsiranda tik iš baimės kažko netekti.
Taip, žinau, jos dar labai mažos, tačiau sveikos lyderystės pamokos prasideda jau dabar. Todėl man labai patiko ši diena ir gausiai prisnigtas kiemas. Šiandien tai buvo mūsų didžioji nekonkuravimo laboratorija.
