Spaudžiu dešinę visiems melagiams! Visiems apgavikams ir svieto mulkintojams! Visiems tiems, kieno dėka “šeimos politikos” prapogandos mašina juda su dideliu pagreičiu į priekį. Visiems niekadėjams, kuriems bent pusę Lietuvos pavyko įtikinti, kad šios šalies vaikų turinčios šeimos yra visokeriopai remiamos, o gausios šeimynos apskritai ramiai gali gyventi “iš pašalpų”. Jau ne pirmą kartą man pačiai į akis yra tekę girdėti, kad daugiavaikės šeimynos iš valstybės gauna daugybę kompensacijų, pašalpų ir visokių gėrybių, kas dar labiau užtikrina visuomenės priešiškumą gausioms šeimynoms.
Visi šventai įsitikinę, kad mūsų vaikai mažų mažiausiai mokykloje vaišinasi nemokamais pietumis, lanko būrelius su didelėmis nuolaidomis, o vyresnieji aukštosiose studijuoja lengvatinėmis sąlygomis. Netiesa.
Štai praėjusią savaitę, dviese su “Vilniaus šeimynos” asociacijos vadove Angele Kostogriziene lankėmės Vilniaus Savivaldybės įmonėje. Vienas iš vadovų, malonus ir rūpestingas žmogus, svarstęs galimybę suteikti unikalią nuolaidą gausių šeimų vaikams važinėti visuomeniniu transportu, buvo didžiai įsitikinęs, kad mes ir taip tarpstame nuo įvairių valstybės suteikiamų lengvatų ir paramėlių. Netiesa.
Net mano artimo rato žmonės dar neseniai galvojo, kad kam jau kam, o mums tai tikrai yra mokami prieš krizę iš visų mamų atimti “vaiko pinigai”. Netiesa.
Tiesa yra, kad mes nieko negauname, išskyrus savivaldybės suteiktą dabar jau simbolinę nuolaidą mokesčiui už vaikų darželį. Jokių lengvatų už elektras, vandenius, transportą, degalus, jokių pašalpų ar pašalpėlių. Jokių nemokamų maitinimų, lengvatinių paskolų, jokia palanki mokestinė sistema mums taip pat nėra taikoma. Gerokai perdaug uždirbame! O gal ir taikoma truputuką, tačiau pačios VMI darbuotojos kažkada nejaukiai gūžčiojo pečiais man per langelį: jei teisingai paskaičiavo (o kas dar galėtų teisingai paskaičiuoti jei ne jos?), mano alga, auginant penkis nepilnamečius, tepadidėja nepilnais dvidešimčia eurų, lyginant su tais mokesčių mokėtojais, kurie vaikų apskritai neturi. Įspūdinga suma, leidžianti nevaržyti savęs vieną dieną metuose – balandžio pirmąją. Juk galiu bent šiandien apsimesti, kad esu saugi gimtos šalies globojama pilietė, auginanti pulką vaikų?