Pamišau dėl geltonos spalvos. Prieš kelias savaites pastebėjau nenusakomą trauką dukros geltonam lietpalčiui, seniai pamirštam spintoje. Vis dažniau į rankas paimu pamaigyti žaislinį vaikų pakaliką, vakar išfotografavau Bernardinų sode visus sudygusius geltonus krokus, o savo kompiuterio desktopą papuošiau šviečiančia tamsoje ryškiai geltona palapine. Man nuostabiai graži Hellmann’s majonezo etiketė, o dėl geltono odinio krėslo prie židinio (radau kokio norėčiau) ir geltonų dryžuotų tapetų galėčiau rįžtis daug kam, beveik kaip televizijos žvaigždė.
Manau, kad tokiu būdu mano kūnas ir protas pats signalizuoja ko jam šiuo metu labiausiai trūksta – energijos ir šilumos. Pasidomėjau spalvų terapija, dalinuosi su jumis. Gal pravers, ieškant vidinės harmonijos.
Tiesa, vaikai šiandien mane nuramino, kad visų geltoniausia pasaulyje yra vasara. Ji ne už kalnų. O kolkas įsikibsiu į virbalus ir megsiu anūkams geltonas kepuraites vėjuotiems orams.
Tiesa, po langais pasisodinau geltoną raktažolę. Gal numalšins mano troškulį…
Geltonai geltonai geltonai.
Jums taip nebūna?
