Štai žiūriu į tuos angeliškus savo mažiausių vaikų veidus, tokius tyrus, naiviai išsižiojusius, su nutysusiu upeliu panosėje. Žiūriu ir atsižiūrėti negaliu… Bet aš jau patyrusi mama. Ir dabar aš jau žinau – kažkada tie mano pasaulyje gražiausi nebeprašys vakarinės pasakos. Net nebegers šilto pieno ir tyčia nebeduos gatvėje rankos. Jie nebesakys “kukū”, kai išlįsiu iš už šaldytuvo krašto. Greičiausiai rakinsis iš vidaus vonios duris ir ilgai plepės telefonu, kaip tik tuomet, kai man reikės krempudros.
Angelai gyvena rožiniuose atvirukuose, mūsų senelių foto rėmeliuose, kartais straipsneliuose apie supermamytes. Dar jie žvelgia iš sauskelnių reklamų ir šampūno etikečių.
O mes savo mieliausiais džiaugiamės trumpai. Dar blogiau – atsitinka, kad tuomet kai labiausiai reikia džiaugtis, mes randame dėl ko nuolat nerimauti…
Vėliau, dažniausiai, turime reikalą su Che Guevaros klonais. Vieną dieną jie įžengia su savo raktais į namus vėlų vakarą, kai tu stovi pusplikė su naktiniais marškiniais prie lango ir lauki savo angelo. Jie ateina, nužvelgia ir pasako:
– Tu manęs laukei? Ko nerviniesi?
Ir tu, net nedrįsusi ištarti, kad manei, jog lauki kažko kito, išgirsti:
– Kas man gali atsitikti?!
Vėliau tau vieną dieną tenka sužinoti, kad dar daug ko nesupranti, beveik kaip žemės dulkė esi – o ir kaip galėtum suabejoti, nes tuo momentu ištiesų stovi be žado vidury mokyklos kiemo. O dar būna, kad tavęs jie vieną dieną gali paprašyti tiesiog uždaryti duris. Iš kitos pusės, žinoma.
Prisipažįstu – vieną dieną mane pasiuntė, ir tikrai ne į virtuvę. Ne lietuviškai, todėl iki galo taip ir nesupratau, gal pasėdėti ant suoliuko, o galbūt paieškoti kartu su Che Guevara gyvenimo prasmės.
Todėl labai rekomenduoju tiems, pas ką ant slenksčio irgi tuoj tuoj pilietinis karas: tėvystės antradieniai Vilniuje.
