Pats laikas prisistatyti. Esu apvalaus veido raudonplaukė. Dažniausiai nešioju dvi kasytes, dievinu plaukų papuošalus. Jau kurį laiką vaikštau prisiauginusi ilgas blakstienas. Viena akimi truputį žvairuoju, todėl akį dengiu banguota užuolaidėle. Ant veido man tūpia drugeliai, matyt todėl, kad lūpas dažau skaisčiai raudona spalva, o skruostus barstau spalvotais keksų… na tais… pabarstukais!
Taip mane mato keturių metų dukra. Šį portretą laikau matomoje vietoje namuose, dažnai į jį pasižiūriu, kai esu prastos nuotaikos. Norėčiau tokia būti.
Kuo darausi vyresnė, tuo man labiau patinka subjektyvumas. Objektyvumas manęs apskritai nebedomina. Nenoriu švaistyti brangaus laiko ieškodama objektyvumo, nes visko gali būti, kad jo apskritai nėra.
Puikiai žinau, kad esu vienokia, o tuo pat metu kitokia ir dar trečiokia. Aš esu mažiausiai septynių pavidalų – kiekvienas iš mano vaikų mato ir jaučia mane kitaip, kiekvienam reikalinga ta – iš jo piešinio. Ir jau tikrai jiems nereikalinga kažkieno objektyviai įvertinta mama. Kostui reikalinga švelni guodėja ir koldūnų virėja, Eduardas myli gražiausią pasaulyje mamą, Simas gerbia nuoširdžiai klausančią ir klystančią, Adelė vakarais plepa telefonu tiesiog su drauge iš Mildos gatvės. Unė turi mamą su ilgomis rankomis ir buteliuku šilto pieno, o Dalia žino, kad su savo mama gali kiek nori juokauti, maivytis, kutentis ir myluotis.
Uršulė turi mamą, kuriai ant skruostų tūpia drugeliai. Jos mama žvelgia į pasaulį naivumo kupinu žvilgsniu ir nuolat šypsosi.
Norėčiau tokia būti. Tai gal ir esu?