Mano vaikai mėgsta visaip apriboti savo laisvę. Gyvename dideliuose namuose, bet pastebėjau vieną dalyką – kuo jie turi didesnę erdvę savo veiklai, tuo dažniau girdžiu “nėra ką veikti”. Tuomet dažnai būna tyčia išprovokuoju “laisvės apribojimo žaidimą” – duodu kelis šeimyninius skėčius, pastatome poroloninius namus arba tunelius. Šiandien man beruošiant pietus staiga namuose pasidarė įtartinai tylu. Radau vaikus darbo kambaryje. Iš nebereikalingų kartonų pasistatė sau užtvarą ir tyliai žaidė su mažosiomis. Šį kartą grynai savo iniciatyva.
Ten jie, kiek spėjau suprasti, taškėsi vandeniu, gydė gyvūnėlius, kalbėjosi telefonu, kepė pyragą, laukė svečių ir dar visokių keistų dalykų ten vyko. Žaislų jiems nereikėjo! Viskas vyko spontaniškai, vyresnių brolių iniciatyvas labai palaikė sesės. Veikla vyko beveik valandą laiko, nors raginau eiti į kiemą – į laisvę! Ir laisvės jiems visiškai nereikėjo! Nuotraukoje užfiksavau momentą, kai brolis išleido sesę “pro duris” paieškoti “pabėgusio katino” (ačiū Dievui, sužinojau, kad jis namo nebegrįžo).
Daug metų dirbu kūrybinėse industrijose ir jau seniai stebiu save kūrybiniame procese. Visų garbinamas “think outside the box” principas man dažnai neatrodo toks efektyvus kaip priešingas metodas – priversti save kūrybiškai mąstyti tiesiog dėžėje: susisiaurinant problemų lauką ir apribojant galimybes. Dar daugiau, jei šalia to atsiranda viena kita keista, kažkieno padiktuota subjektyvi sąlyga, būna ima ir atsitinka didelis wow!.. Žinoma, sprendimų spektras visuomet privalo būti platus, todėl verta bent mintyse išbandyti tuos “outside”, kurie nepasiduoda klišėms, standartams ir stereotipams. Žodžiu, problema, galimybės ir salygos turi būti „inside“, o sprendimai „outside“. Tai yra sąlyga mano kūrybiškiausioms idėjoms.
Labai įdomu, ką manote jūs?
Dar radau įdomų patvirtinimą savo mintims (smagu atrasti, kad kažkas mąsto panašiai). Čia apie kūrybinį produktyvumą versle ir galimybių ribojimą.
