Ne

…Taip, aš pagalvojau.

Šiandien sakau ne. Tvirtą ne.

Tėtis? Jis palaiko mano nuomonę, tu juk jautei… Mes vieningai sakome ne.

Sakai, tu to nesitikėjai? Manau, kad tikėjaisi. Aš juk ir anksčiau sakydavau ne, kai kyla grėsmių tavo saugumui.

Ne, ne dėl to, kad esu vėžys pagal horoskopą ir vaikštau atbula, ir ne dėl to, kad esu kvailai užsispyrusi. Sakau ne, nes taip bus geriau tau.

Tau liūdna? Liūdesį išgyvenkim kartu. Prasiblaškykim. Gal ledų?

To negali būti? Bet taip bus.

Ką, visiems tėvai leido? Ar galiu su jais pasikalbėti? Aš galiu ir jiems pasakyti apie savo sprendimą.

Tau labai pikta? Pyktis natūrali reakcija. Sveika jį išreikšti, nereikia slėpti.

Tu nusivylei manim? Galbūt. Aš suprantu tave, tačiau aš nusivilsiu labai savimi, jei šią minutę pulsiu sakyti “taip, dukra, taip!”. Ne.

Taip, aš galvojau ir apie tai, tačiau tai neįmanoma. Todėl sakau ne.

Ką sakei, dar pasėdėsi man ant galvos su tuo pačiu klausimu? Neverta gaišti laiko.

Ne, ačiū, vilioja toks pasiūlymas, bet tavo gerovė ir saugumas man rūpi labiau nei iššveisti namai.

Visgi sakau ne – dėl to, kad taip bus geriau tau ir mums visiems.

Tai buvo mano pamokos tekstas, kurį dar turėsiu perskaityti du-tris kartus. Aš tiesiog privalau – jei išmoksiu pagarbiai atstovauti mūsų priimtą sprendimą „Ne“ kol jie dar vaikai – turėsiu mažiau problemų tuomet, kai į derybas atskubės mano penki būsimi paaugliai. Šią taisyklę šiandien pasitvirtinau, klausydama seminare psichologės Aušros Kurienės. Turėjau su vyresniaisiais tokią “minkštesnę” kaktą ir vėliau nuoširdžiai gailėjausi. Visi mano ne-taip-ne-taip sugrįždavo į namus su manipuliacijų kvapeliu. Todėl labai rekomenduoju – pradžioje rimtai apsvarstyti savo „Ne“ mintyse ir poroje, o paskui laikytis pozicijos. Tvirtai laikytis ant kiekvieno įkalbinėjimų slenksčio. Įspėju – kartais tai atrodys neįmanoma misija.

Ir žinokite, kad jūs turite tvirtą palaikymą bent jau artimiausiais antradieniais!  Pažvelkite čia.