Šiandien stovėjome, lietui lyjant, prie senelio Vytauto kapo. Lygiai metai jo nebeturime. Meldėmės visi, kaip mokam, ir deginom suirzusias žvakutes. Mylintys užtarėjai ir išmintingi gyvenimo mokytojai – tokie iš tikrųjų buvo mūsų vaikų seneliai. Liko močiutės su dideliu ilgesiu širdyse. Tačiau ši graudi pradžia apie pabaigą turi šviesų tęsinį…
Žinote, ką supratau? Geri seneliai yra nemirtingi!
Vieną eilinį kartą viriau vakarienei košę. Maliausi, kuičiausi, visus susodinau prie stalo, kalbinau, ploviau indus, po vakarienės valiau mažosioms skruostus. Staiga perskrodė mintis, kad aš viską, tiesiog VISKĄ dariau kaip jie – mano visi mirę seneliai. Pranešiau vaikams žinią apie vakarienę kaip viena močiutė, kaip senelis maišiau košę. Šaukštą šalia puodo dėjau kaip mano tėtis. Maitinau, aš net trupinius nuo stalo sušlaviau visiškai kaip močiutė Elena! Prausiau, šluosčiau veidus irgi kaip jie. Aš priglaudžiu prie krūtinės juos taip pat, kaip mano tėtį priglausdavo jo mama. O vaikų smakrą dviem rankom suimu ir pabučiuoju taip, kaip mano senelis Vitalis.
Man atrodo, aš dažnai liečiu savo vaikus visų mūsų senelių rankomis. Aš supu mūsų pupas ant senelių kelių. Visiškai kaip jie niūniuoju! Įdomu, kad atminimas neblėsta, jis kaip tik stiprėja. Kuo aš darausi vyresnė pati, tuo gyvybingesnis senelių palikimas. Mano lūpomis dažnai skamba jų pamokymai, juokai, pagyrimai ir priekaištai.
O dar jie mus saugo, man rodos geriau nei mūsų namų signalizacija. Moku už jų apsaugą gražiu prisiminimu ir širdingu tikėjimu “viskas bus gerai”. Ačiū Jums visiems už tai, seneliai.
“…Ir dar ačiū – už Tavo paskutinius man ištartus žodžius praėjusį šeštadienį: Tik jeigu tau konors prireiks, brangioji, tu visuomet pasakyk man. Argi tai – ne angelo žodžiai?..”
Ištrauka iš laiško, kurį rašiau savo senelio laidotuvių dieną.
Seneliai išėjo. Bet mūsų seneliai yra nemirtingi!
