Jei kas prašytų manęs papasakoti kas yra mamiškas gyvenimas, aš tikrai nepulčiau rašyti knygos ar filmuoti kino. Beprasmiška bandyti kurti nuoseklią istoriją apie chaosą. Imčiau fotoaparatą ir fiksuočiau akimirkas. Įvairiausias įvairiausias!
Laukimo, džiaugsmo, skausmo, palaimos akimirkas ar švelnumo… Mamos gyvenimas susideda iš daugybės skirtingų akimirkų. Pasididžiavimo akimirkas tuojau keičia begalinis nusivylimas. Liūdesio akimirkos netrukus užleidžia vietą pilnatvės ir meilės akimirkoms. Ir vėl nuopolis? Bet tai tik akimirka, iškart reikia ruoštis kitai ir ją fiksuoti!
Kas atsitinka, jei nefiksuojame momento? Tuomet jie susilieja į vieną didelį nuovargį arba į milžinišką nerimą, į ilgą rūpesčių traukinį, nes pareigos ir atsakomybės mamos gyvenime dažniausiai trunka ilgiau nei džiaugsmai.
Pavyzdžiui, sėdžiu dabar po kelių bemiegių naktų dėl mažųjų kosulio, o ryt į darbą. Galėčiau užsiimti savigaila ir berti ašaras kokiai nors draugei telefonu kaip man ir vėl nepavyko pailsėti per savaitgalį. Bet rytoj bus rytoj, o vakar buvo vakar… Aš juk sėdžiu dabar viena prie atviro lango, už kurio purškia pavasarinis kutulio lietus. Grožiuosi sutvarkytu, sunokusiu pumpurais kiemu. Merkiu kojas į šilto vandens dubenį, užsipilu kavos su pieno puta ir rašau niekieno nekliudoma, kol vaikai su tėte. Tai tik akimirka, bet ji nuostabi. Tai ir yra mano laikas, net jei tai tik akimirka!
Beprasmiška apie mamos chaosą bandyti kurti nuoseklią istoriją. Juolab, kad ji dažniausiai baigiasi nelinksmai. Laikui reikia ruoštis, jį reikia planuoti. O akimirka yra visiškai nereikli, ją gali turėti bet kas, tik reikia ją trumpam prisijaukinti.
Aš dievinu akimirkas. Pabūnu su jomis ir paleidžiu, čiupdama į glėbį jau kitą.
P.S. Namo grįžo šeima.
