Namuose daug nerimo. Kostas antrą vakarą iš eilės, besisagstydamas languotą pižamą, iš jaudulio drebino lūpą:
– Mama, dantukų fėja ir vėl manęs neaplankė.
Taip žiauriai nukrėtė smegenų šaltkrėtis “po velnių, ir vėl iškrito iš galvos!”. Antrą parą Kostuko pieninis dantukas guli po pagalve ir niekas jo net nebando keisti į pinigėlį ar mielą smulkmeną. Toks jausmas, kad pastarosiomis dienomis visos fėjos pamiršo mūsų namus.
– O, Kostai, labai gaila, bet matyt čia kažkoks nesusipratimas.
Kad jūs žinotumėt, kaip šiandien graudu suprasti – kol aš narplioju velnio mazgus darbe, pro šalį praskrenda visos fėjos! Namų, dantų ir visų kitų galų…
Ar žinote tą jausmą, kai paneri į šiltą vonią su galva, įsiklausai į savo širdies dūžius, apčiuopi savo šlapią kūną, atgauni savo neskaisčią tapatybę, ir staiga išnirus, kai nuvarva vandens kamščiai iš ausų, išgirsti vaiko klyksmą. Va taip šiandien jaučiuosi. Ir kuo čia dėtos fėjos, jei motina vėl pamiršo savo antro plano vaidmenis… Aš kaip užstrigęs transformeris – kartais kai reikia skrist – ima ir nesusiskleidžia ratai.
– Kostai, Kostai, nurimk, čia tikrai kažkoks nesusipratimas.
– Klausyk, gal ji tiesiog serga? – čia vyresnis brolis įvelia klausimą, kuris akimirksniu mane reabilituoja.
– Visko gali būti. Aš jai parašysiu sms, – žinoma, puolu rašyti sms’ą ir mąstau, ar jie tikrai suvokia, kad čia fėjos akibrokštas, ar vis tik mamos feilas?
Pasivaikščiojau po namus dešimt minučių, apžiūrėjau fėjos nusileidimo taką pirmo aukšto koridoriuje, grįžtu ir sakau:
– Vaikai, turiu gerą žinią. Kadangi pavasarį visiems masiškai krenta dantys, fėja pas visus vaikus taip greit nebesuspėja. Pagal tvarkaraštį Antakalnio vaikus lanko trečiadieniais.
– Trečiadieniais?.. Tai rytoj!?
– Na taip – rytoj. Miegokit ramiai, nes pasirašiau su ja sutartį.
***
Įžulu, bet gal galite kažkas rytoj priminti?