Kuo arčiau mamos diena, tuo labiau jaučiu tvyrančią tarp vaikų įtampą. Dar neatėjus virtinukų sekmadieniui, vaikai po truputį rungtyniauja dėl mano dėmesio. Vienas įteikė vakare koliažą “rudas mamos portretas”, kitas pasistiebęs ištiesė ranką su medine tulpe. Uršulė, kaip visuomet originali – pasikrapščiusi gilioje kišenėje ištraukė keistą blizgantį daiktą su stikliniu karoliu. Liepė man saugoti ir niekam nerodyti, nes “radau smėlio dėžėj, čia paslaptis”.
Vaikai stumdėsi aplink vakarienės stalą ir vienas per kitą maitino mane amžinos meilės priesaikomis, lyg begalinių meksikietiškų serialų herojai. Tarp visų dovanų ir meilės prisipažinimų ryškaus lyderio nebuvo, todėl vaikai kunkuliavo toliau žibuoklinėmis dainelėmis ir posmais, bandydami dar labiau atkreipti į save mano dėmesį.
Po dešimties minučių, kai kiti vaikai buvo pavargę nuo konkurencijos, pribėgo Kostukas ir sako:
– Mama, aš tau noriu pasakyti. Bet aš tave mylėsiu net tada, kai tavo plaukai bus žili.
– Tikrai? Kostai, bet žinok pas mane jau dabar yra keletas žilų plaukų, – tuo momentu net išsigandau, kad vaiką gali nuvilti mylimos mamos smilkiniai.
– Žinau. Ir geriau tu nedažyk plaukų, nes nesveika.
Čia pat man susisuko pilve laimės drugeliai – o Dieve, – pamaniau, – jis toks supratingas, brandus vyras, jis kritiškas reklamos formuojamam moters įvaizdžiui. Jam visai pakenčiama matyti mamą nedažytais žilais plaukais…
– Tu norėtum, kad neslėpčiau žilų plaukų ir nedažyčiau jų?
– Taip, mama tu niekada nedažyk plaukų ir vistiek tave labai mylėsiu… Tu tik galvą išsiplauk, kad pleiskanų nebūtų.