Galbūt antraštė skamba kiek įžūliai, tačiau turint tiek mamą mylinčių vaikų, kartais rimtai gali susisukti galvelė ir imti atrodyti, kad esu be penkių minučių mis publika. Tie nuolatiniai “tu mama mūsų pati gražiausia ir geriausia” ne atpalaiduoja, o kaip tik truputį kelia įtampą. Ne akla – matau save ir su tais didžiais privalumais, ir su visais gamtos ir buities trūkumais, ir su pilkais paakiais, ir su murzinom prijuostėm. O jie vistiek giria ir piešia naujus-istorinius portretus.
Pamenu, pas mano vyriausią Simą į darželio eglutę atėjęs šmaikštuolis Kalėdų senis kažkada sušuko salei pasisveikinimą:
– Oho, kiek vaikučių ir gražuolių mamyčių!
Mano vaikas, tyliai prasibrovęs iki jauno barzdoto senuko paklausė jo nė nemirktelėjęs:
– Seni, o tu iš kur pažįsti mano mamą?
Tada senų senovėje, turbūt, pirmą kartą gyvenime supratau, kad seniams gražuolės visos, o vaikams tik viena.
Nutariau gaudyti akimirką ir grąžinti savo vaikams visas prisikaupusias grožio skolas: surengti fotosesiją ir padovanoti kiekvienai savo širdžiai po nuotrauką apie mamą. Ne apie tą pasišiaušusią mamą, kuri atsispindi virtuvės orkaitės stikle, o tą iš mažyčio slapto gražuolės veidrodėlio.
Ir apskritai, laikas keisti bjaurią grūdėtą juodai baltą fotkę, kuri padėta pas mane bloge “apie mane” puslapyje. Ji atsirado vieną vėlų tylų vakarą Photo Booth virtualioje budelėje. Buvau tikroviškai nusikalusi ir autentiškai išsikvėpusi po naktinių budėjimų prie dvynukių.
Vakar fotografė Kristina Aleksynaitė fotosesijos metu pagavo pusantro tūkstančio kadrų. Iš jų liks trisdešimt. O iš trisdešimt – septyni – kiekvienam mylimiausiam po vieną. Na, ir dar po vieną tėčiui ir močiutei. Nekantrauju!
