Šiandien mūsų kieme pražydo rojaus obelaitė. Man šis medis kažkodėl yra apie ištikimybę. Prisėdau ryte su kavos puodu prie lango ir penkias minutes grožėjausi štai šiuo vaizdu. Grožėjausi ir galvojau apie ištikimybę.
Kai buvau jauna pana, ilgą laiką gyvenau įsitikinusi, kad ištikimybė yra toks neįformintas besąlygiškas atsidavimas kažkam. Maniau, kad ji turi būti nukreipta tik į kažką ir vyliausi, jog ji labai tam kažkam reikalinga. Vėliau man kartais imdavo atrodyti, kad ištikimybė yra auka – ir vėl vardan to kažko. Mano ištikimybė buvo jaunas trapus augalas. Rištas, skiepytas, persodintas ir daugybę kartų tręštas priesaikomis. Rūpinausi tuo augalu, ta savo ištikimybe, kol susigriebiau, kad aš dėl jos būnu, o ji manęs nė kiek nedžiugina, kaip ir mažai ką reiškia tam kažkam…
Vėliau atradau save, kaip tylią mažą rasos ašarą vakaro žolėje. Tai atsitiko kaip tik tuomet, kai nusprendžiau žvelgti ne į kažką, bet į šviesą. Pradėjau pastebėti kiekvieną ryto saulėtekį. Kai saulė nusileisdavo, žinojau, kad ji ir vėl netrukus pakils. Taip dingo abejonės ar išauš po tamsos šviesi diena. Atsirado tikėjimas.
Galų gale susigaudžiau, kad kažkas man yra niekas. Skamba liūdnai, bet “kažko” juk ir nereikia niekam?
Tikėjimas, šviesa ir lašas rasos užaugino šaknis.
Ir dabar sakau – IŠTIKIMYBĖS nebūna be nuoširdaus TIKĖJIMO. Ištikimybė suaugo, subrendo ir pražydo. Kaip rausva rojaus obelis. Kaip mano gyvenimo šventė.
