Labai jautri tema, bet šiandien, stovėdama automobilių spūstyje, -nioliktą kartą atkreipusi dėmesį į šią socialinę reklamą, nutariau trumpai parašyti. Juolab, kad pati dirbu reklaminės komunikacijos srityje. Paprasčiau tariant, daug metų “kuriu reklamą”.
Pažįstu keletą šeimų, auginančių Dauno sindromu sergančius vaikus. Žaviuosi jų stiprybe ir net neabejoju, kad tokie tėvai dieviškai kilnūs. Bet aš norėčiau ne apie tai, o apie problemą.
Kiekviena socialinė reklama yra skirta konkrečiai problemai spręsti. O šia reklama buvo bandoma spręsti požiūrio problemą. Požiūrio į žmones, sergančius Dauno sindromu. Tačiau požiūrį, mano nuomone, gali koreguoti ne deklaracijos, o santykis. Būtent asmenininis santykis, kiekvieno mūsų asmeninė patirtis natūraliai formuoja arba keičia požiūrį į reiškinį, problemą, žmogų. Antraštė “Aš ne daunas – aš žmogus” man tiesiog ne apie tai. “Aš žmogus” dar labiau nuasmenina santykį su sergančiuoju, taip stipriai jį formalizuoja, kad nebelieka vietos jokiam emociniam atsakui.
Įsivaizduokite, ar jus kabintų, jei kažkieno netinkamai pavadinta aš garsiai sušukčiau gatvėje:
– Ei, klausyk, kokia aš tau boba! Aš ne boba, aš žmogus.
Vistiek vieni manys, kad aš boba, kiti, kad daugiavaikė, treti, galbūt, kad žmogus. O kas gi yra žmogus? Tas, kuris turi dvi kojas, dvi rankas ir galvą ant pečių, tas, kuris kažkada nuskynė bananą, nugalėjo kosmosą, ar tas, kuris kas savaitę patenka į geltonuosius “Žmonių” puslapius?.. Visi mes žmonės. Bet visi yra masė.
Norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų ir mūsų vaikai turėtų galimybę užmegzti, gilinti ir išlaikyti gražų pagarbų santykį su neįgaliu, sergančiu ar tiesiog kitokiu visuomenės nariu. Reikia asmeniškumo, reikia “labas”, reikia rankos. Todėl aš, gatvėje geriau sušukčiau:
– Ei, klausyk, nežinojai mano vardo? Aš Sabina.
Naujam “labas”, naujam dialogui, pažinčiai ir asmeniškesniam santykiui, kuris po truputį keistų požiūrį į tuos, kuriems klijuojamos etiketės. Sakyk, o koks tavo vardas? Bendraukime.