Prieš kelias dienas į akis papuolė straipsnis apie prietarumą. Ten buvo išdėstyta, kad prietarai yra vien tik tamsaus nemokslinio požiūrio į gyvenimo reiškinius atgyvena. Atseit prietarai baugina, sėja nerimą, dėl to kartais kyla dar didesnių psichologinių problemų.
Na ir pabandžiau sau atsakyti į klausimą – prietaringa aš ar ne.
Labai! Tik pasidariau keistą išvadą, kad mano ir mano šeimos prietarai yra ne baimingi, o atvirkščiai – įkvepiantys drąsos ir tikėjimo sėkme. Juk sėkmė yra toks dalykas, kuris dažnai priklauso ne nuo racionalybių, sėkmė kartais nepasiduoda argumentų kalbai, jos kartais net neįmanoma pagrįsti aiškiomis prielaidomis. Tai tada tie mūsų prietarai labai praverčia, nes jie tiesiog sustiprina tikėjimą, kuris ir yra raktas į sėkmę.
Pavyzdžiui, visi mano girdėti su nėštumu susiję prietarai dažniausiai prasideda priešdėliu ne-… : nerodyk, nesakyk, nekirpk, nežiūrėk, neruošk… Tokių nepaisydavau nei vieno. Vienintelį linksmą prietarą turime šeimoje, susijusį su nėštumu – kai dūžta namuose indai, visko gali būti, kad aš laukiuosi. Laukdamasi Eduardo netyčia išdaužiau tiek indų, kad važiavome pirkti naujų raudonų lėkščių. Vėliau jos man nebepatiko, bet ilgai laukti nereikėjo – po poros metų laukiausi Kostuko. Prieš sužinodama apie dvynes, sudaužiau visą porceliano servizą, nes, šluostant dulkes, nučiuožė ilga lentyna indaujoje.
Pas mus namie visuomet yra didelės druskos atsargos. Nes kai baigiasi druska, galim susipykti su vyru. Stengiamės, kad jos niekada netrūktų, todėl Mindaugas dėl viso gero turi jos užslėpęs dirbtuvėse. Labai padeda.
Dar pas mus namie laimingai gyvena vorai, nes jų negalima mušti. Jie neša laimę ir meilę. Todėl mūsų vaikai vorų nebijo, ima už kojų ir švelniai neša ant lauko laiptukų arba tūpdo į vonios kambarį. Na ir kas, kad voratinkliai kampuose želia, juk tai mūsų laimės kaina!
Na, dar turiu tokį prietarą, kurį paveldėjau iš savo močiutės. Jei skalbiu – nušvinta ir būna giedras oras. Skalbiame dažnai ir beveik nuolat, todėl bent jau virš mūsų kiemo nuolat šviečia saulė. Pabandykite ir jūs. Svarbiausia nusiteikti.
Jokiu būdu nesibaram ir dėl nieko nesiginčyjam prieš žvejybą – gal negirdėjote, bet nesiseka žvejams, jei su žmona susipykę išplaukia į ežerą. Man patinka išleisti savo vyrą žvejoti – prieš tai vien tik glėbesčiuojamės ir gražius žodžius vienas kitam kalbam. Juk žvejyba yra šventas reikalas tiek pat kiek šeima!
Nesibučiuojam per slenkstį. Todėl visuomet lydim į kiemą ir ilgai mojuojam nuo lauko laiptų vieni kitiems. Kas pas mus svečiuose yra buvę, tikrai tą žino. Ir todėl namo visi grįžta laimingi.
Pajūryje renkam akmenėlius su skyle – va jie tai tikras sėkmės amuletas! Juos dovanojame, laikome rankinėje, rišame prie vaikiško vežimo, lango rankenų. Jų turime tiek daug, kad esame apsidalinę jais visi, ir ne po vieną…
Tai todėl ir sakau, kad mūsų šeimos prietarai kišeniniai – jie tokie lengvi, paprasti, nevaržo judesių, kartais juos trumpam užmirštame kitose kišenėse, bet visai dėl to nepergyvenam.
Tiesa, dar skaičius septyni. Kai tik turėdavau gyvenime galimybę rinktis – rinkausi skaičių septyni. Egzaminuose, loterijose, vestuvėse… Vaikų nesirinkau, bet jie septyni pas mus atėjo. Ir negi, sakysit, negerai prietarą kišenėje kartais pasilaikyti?
