Kai pirmąjį kartą tapau krikšto mama, pati turėjau tik vieną vaiką – vyriausią Simą. Atrodė neįtikėtina garbė ir džiaugsmas tokiu būdu tarsi įgyti dar vieną nuostabų kūdikį. Po poros metų tapau krikšto mama brolio dukrai ir draugės vyriausiam sūnui. Man puikiai sekėsi. Bet taip puikiai buvo tik pradžioje: bent prie progos skyriau ypatingą dėmesį savo krikšto vaikams, susiplanuodavau kuklų laisvalaikį drauge ar pataupydavau gražiai dovanai.
Vėliau viskas keitėsi, kaip ir apskritai keičiasi beveik viskas: gimė dukra, vėliau dar penki vaikai. Aš sklendžiu per savo gyvenimą ant oro pagalvės, įgydama vis didesnį greitį ir vos spėju atlikti tai, kas tiesiog būtina. Taip gyventi man gera, bet aš nebegaliu būti gera krikšto mama. Kai negyvai užgraužia sąžinė, rašau mintyse scenarijų savo susitikimams ir nuoširdiems pokalbiams su krikšto vaikais, o jie manęs visiškai nelaukia – jie tik nepaliaujamai auga!
Ir kaip graudu suvokti, kad “mano” Lukas jau niekada nebenueis su manimi į kiną – jam dvidešimt ir jis turi paną, su kuria keliauja po pasaulį. Petras greitai baigs mokyklą ir tikrai nebeverta taupyti didžiausiam lego rinkiniui – taip, jo laukia graži didelė dėlionė, bet nebe iš plastmasinių detalių jis konstruos savo sėkmę. Kamilės irgi nebesužavėčiau žaisminga idėja pasėdėti man ant kelių ar supinti dailią kasą, nes jai šią savaitę suėjo dvylika metų. Mes užkilome į televizijos bokštą, valgėme ledus, šnekučiavomės, kol pajutau, kad mūsų dialoge nebedalyvauja mergaitė, o tik protinga mergina ir mano nebylus atodūsis “pavėlavau”…
Kartais bandau pasakų motyvais raminti save: krikšto mama išgelbėjo Pelenę ir padėjo išpildyti visas jos svajas, bet jei aš neturiu Pelenės, o vien tik Princesę, tai ir krištolinės kurpaitės nereikalingos?
Aš pavėlavau būti krikšto mama, tiesiog pražiopsojau, naiviai tikėdama, kad vaikais jie bus visada. Belieka sukalbėti maldą už jų sveikatą ir laimę, na ir apsiraminti. Nebūna Velykų rudenį.
