Prisipažįstu, aš labai nekukliai vertinu savo galimybes ir gyvenu su tuo jau keturiasdešimt metų. Nuo pirmos klasės suolo aš mėgdavau prisiimti daugiau atsakomybių nei įprasta. Ne tik deklamuodavau eilėraščius per šventes, bet ir pati rašydavau juos, organizuodavau šventes, klasės žygius per miškus, kepdavau pyragus, septintoje klasėje raukdavau draugėms gėlėto kartūno sijonus. Dar besimokydama dvyliktoje klasėje po pamokų vesdavau anglų kalbos pamokas pradinukams kitoje mokykloje – na ir kas, aš juk galiu. Vakarais klijuodavau odinius papuošalus, kuriuos sėkmingai parduodavau Pilies gatvės krautuvėlėje – ir kaip galėjau neužsiimti tuo, jei taip puikiai sekėsi. Būdamos šešiolikos metų su keliom draugėm išleidom nemenko tiražo laikraštuką “Moterų pasaulis”, kuris pasklido po visos Lietuvos kioskus ir, ačiū Dievui, tai buvo pirmas ir paskutinis numeris, nes dar truputį ir aš būčiau galėjus tapti žurnaliste. Gimdžiau, stojau mokytis, o, pagimdžiusi antrą vaiką, nutariau, kad turiu šturmuoti Dailės akademiją. Konkursas tuomet buvo po dešimt į vieną vietą, na ir kas, kad nemokėjau piešti. Aš ką – negaliu? Per pusmetį atkaliau nuospaudas ant pirštų nuo teptukų ir pieštukų ir, žinoma, įstojau. Nes juk viską aš galiu! Aš galėjau ir mokytis, ir naktimis nemiegoti. Ir skirtis galėjau po dešimt metų, nes aš galiu ne tik mama, bet ir tėveliu pabūti, kai labai reikia. Trečias, ketvirtas vaikai – vienas juokas, kai taip myli. Penktas – smagumėlis, mums taip į kompaniją trūko dukrytės. Ir dar dvi – dvigubas siurprizas, bet gi aš viską galiu, nors ir nebesistebiu, kad ne visi tą gali.
Aš galiu daug dirbti, galiu ir už kelis, jei tik reikia. Galiu ir nedirbti – visaip bandžiau. Galiu ir kaime su kibirais, galiu ir mieste su visais pribumbasais. Aš galiu žiemą su kūdikio vežimu tris kilometrus per pusnis, bet aš galiu ir autobusą pilną vaikų vairuoti! Galiu ruošti šventes, būdama su kūdikiu ant rankų, kepti tortus ir linksminti visus, o jei reikia su kažkuo drauge paverkti – aš visuomet irgi galiu. Galiu ir su sportbačiais, ir su aukštakulniais.
Pasiūti patalynę vaikų darželiui – prašom, užuolaidas – galiu! Dar galiu piešti plakatus šventėms, dažyti pavėsinę, galiu vesti kūrybiškumo pamokas, nes aš ir tai puikiausiai moku. Net jei per vaikų išleistuves nėra kam pasakyti kalbos – aš, žinokit, galiu, net tuomet, kai mano vaiko dar niekas niekur nesiruošia išleisti. O jei galiu – tai ir privalau?
Verslo klientams viską galiu nerealiais terminais, o jei labai reikia – nepatikėsit – nemokamai!
Jau kurį laiką stengiuosi nebeskaityti darželinių/mokyklinių tėvelių susirašinėjimo srauto, nes kur tik kažkas kažko negali, bijau, kad tikrai galėsiu aš. Į tėvų susirinkimus leidžiu tėtį, nes jis truputį mažiau gali. Bent jau tikiuosi…
Kaip tik paskambino ką tik dukra ir sako:
– Mamyt, o gal gali…
– Žinoma, atvešk, pabūsim, – atkertu… Na nejau kada gyvenime galėčiau atsakyti, kad negaliu prižiūrėti anūkų?
Galiu tunus vandenyne žvejoti, galiu motociklu tūktantį km per dieną sukarti, galiu du kūdikius vienu metu krūtimis maitinti ir visus septynis pati pagimdyti. Skersus.
Jei reikia, galiu su dešimt eurų apsipirkti.
Dar galiu blogą naktimis rašyti.
Aš viską galiu, bet nežinau ar noriu.
Gal žinote, kaip išmokti gyventi kukliau?
