Pusę gyvenimo sakydavau “auginu vaikus”. Tai reikšdavo auginu atsakingai, auginu švelniai, auginu du, penkis ar daugiau. Auginau aš juos ištisai ir be pertraukų daugiau nei dvidešimt metų, auginau be atokvėpio, nes auginti juk reikia nuolat. Be kūrybinių atostogų, be jokio sustojimo. Būdavo tik trumpų medaus savaitgalių, kai susimilusi močiutė pasiimdavo juos pižamų vakarėliui į svečius. Auginau, pas kitus domėjausi, bet ir manęs klausdavo paskui tie kiti, pradedant poliklinikos sesele, baigiant buhaltere darbe: kiek augini?.. Arba: auginate dvynes? Žodžiu, auginau ir auginome su vyru savo vaikus nuolat tekini. Gal dėl to ir nesusimąstydavau apie “auginu”. Apie tą universalų veiksmažodį, kuris puošia kiekvieną šeimą, o moteriai prie veido tinka lyg lelijos žiedas dovanų.
Paėmiau vakar į rankas “auginu”, apčiupinėjau ir atsargiai sutrupinau lyg lukštą. Netikėtai išsilukšteno du – AUGU ir GINU.
AUGU – gaivališka energija. Žemiškai graži ir nežemiškai stipri. Ji veržli kaip tūkstančiai sraunių kalnų upių, kaip milijonai vandenynų žuvų, gyvybinga kaip medžio šaknis per sausrą, kaip miškų ir pievų pumpurai. Ji lemtinga. Kaip grįžtančios gervės.
GINU – tai didelis rūpestis. Švelnumas ir meilė. Atsidavimas. Kilnus ir besąlygiškas.
Tai yra mano mažas vakarykštis šypsnis, kai atradau tuos du drauge po trapumo lukštu. AUGU ir GINU.
AUGU man tyliai pašnibždėjo:
– Aš gyvybė. Aš augu! Aš galiu. Aš nuolat, aš tik į priekį, tik aukštyn! Auginti manęs nereikia. Mane reikia tiktai ginti.
Dabar dar kartą užrašau sau:
AUGINU.
Auga jie, o aš ginu.
