Aš visiškai rimtai sakau – jei man reikėtų dabar laikyti bent vieną mokyklinį egzaminą – aš tikrai jo neišlaikyčiau. Net nebandyčiau! Geriau prieš miegą atsikimščiau gero vyno butelį ir driokstelčiau su vyru, kad ryte net noras nekiltų eiti egzaminuotis. Negaliu sakyti, kad esu minkštaprotė nevykėlė – ko imuosi, man viskas sekasi, bet aš visuomet būdavau tik kažkur šalia mokyklos. Mokyklinė drama manęs neįtraukdavo net tuomet, kai būdavau tamstos direktoriaus pasodinta į pirmą suolą su uždaviniu ant lapelio. Jei reikėtų savo vietą apsibrėžti mokyklinių disciplinų žemėlapyje, mano pusė pėdos mintų ant literatūros, man nuostabiai sekėsi improvizuoti rašiniuose net tomis temomis, kurių nebūdavau skaičiusi. Didelė nosis gamtos moksluose būtų panardinta, nes niekaip negalėdavau atsigrožėti ląstelių sandaros plakatais ir transformuojamu piestelės maketu ant mokytojos stalo. Šie dalykai mane akimirksniu nukeldavo į filosofinius apmąstymus apie visatos priežastingumą ir sisteminius ryšius. Užpakalį dėčiau ant suoliuko sporto salėje, nes per kūno kultūros pamokas man labiau patikdavo su atleidimo rašteliu kišenėje stebėti pažįstamą kankinio veidą maratono finišo vartuose. Sukti liemeniu lanką irgi nemačiau prasmės (kam, jei jis tada net 60 cm netraukė). Geriau savo bambagyslę užkasčiau po meno šakomis, nes tik dailės pamokose turėdavau galimybę pajausti, kad nesu šiame pasaulyje atsitiktinė. Galvą guldyčiau darbelių pamokoje, nes taip ir neišmokau kepinti spirgučių, nors žiauriai norėjau nustebinti savo tėvelį riebiu sekmadienio cepelinų padažu – vis neatspėju ar pirma svogūnus, ar lašinius čirškinti.
Kai, būdama dvyliktokė, kitą dieną turėjau laikyti matematikos egzaminą, aš slampinėjau su drauge po parką, rūkėme kaskart atsidusdamos ir kūrėme eiles apie meilę po amžiną atilsį J.Marcinkevičiaus namų langais. Nesiruošiau jokių šperų, nes vistiek negalėjau suprasti, nuo kurio galo formulę reikia taikyti. Ir apskritai, sužinojau, kad jų tiek daug, jog reiktų atskiros instrukcijos, kuri padėtų susigaudyti kas prie ko.
Didžiausias mano gyvenimo stebuklas buvo tėvai, kurie tikėjo, kad aš tą formulę turiu kišenėje ir žinau ką su ja daryti. Jie nekėlė streso ir nedarė spaudimo. Nesu girdėjusi “…nuo to priklausys tavo ateitis”. Jie tikėjo, kad aš galiu. Taip stipriai, kad net aš pati patikėdavau.
Lietuvių rašinį parašiau dešimtukui, nors dieną prieš su pirma meile bučiavausi tarpuvartėje iki pirmos nakties. Po rezultatų paskelbimo mama man pasakė: “aš gi žinojau, kad tu viską moki”.
Iki šiol nieko nemoku, bet gerai žinau, ką man gera daryti ir man sekasi puikiai.
Ačiū visoms pasaulio mamoms, kurios tiki savo vaikais. Tokie, dažniausiai, mažiau moka, bet daugiau žino.