– Mamyte, kas bus šiandien vakarienei?! – sušunka Kostas, ką tik įžengęs iš lauko į namus.
– Pieniška sriuba su sraigėmis ir eikit plauti rankų! – mes taip vadiname tokius susisukusius makaronus, kurie išvirę pasidaro panašūs į piene prigėrusias sraiges.
Pienišką sriubą pagardinu sviesto šaukšteliu, todėl ir šį kartą automatiškai pravėriau šaldytuvo duris, kad dar kartą paimti ko reikia.
Sustingau.
Šaldytuvas buvo sausakimšas ir visas šurmuliavo. Ant viršutinių lentynų – dailiai suguldytos dėžės su pjaustytais sūriais. Rausvasis Čederis ir Edamas, Šveicariškas, marmurinis, šalia rūgo šlapiam mirkyme Mozzarella. Saldūs desertiniai ir glaistyti XL dydžio sūreliai susidėlioję dešinėje su užrašu “vaikams!”. Antroje saulėtoje lentynoje noko tikri pomidorai. Raudoni, blizgūs, varvantys, lyg ką tik palieti močiutės laistytuvu. Visai greta bangavo liūliavo ir kvepėjo juodų bazilikų puokštė. Linksmos stambiakūnės alyvuogės taškėsi stiklo šuliniuose ir pačios barstėsi pagardais.
Viršutiniame šaldytuvo durelių vagone tvarkingai sėdėjo šokoladinio kremo ir riešutų sviesto indeliai. Jie smalsiai spoksojo nustebusiems vaikams į akis.
– O galima skrudinto su šokoladiniu po to? – tarstelėjo Simas.
Aš tuo tarpu negalėjau atplėšti akių nuo to, kas dėjosi lentynoje vienu aukštu žemiau. Snieginės vištos čia pat krovė kiaušinius tiesiai į duobutes. Dešimt išėmiau pusryčiams, o jos per kelias minutes dar tiek pat pridėjo.
Garstyčios, padažai, užtepėlės rikiavosi lyg kareivukai, atsukę pilvus su etiketėmis tiesiai į žiūrovų pusę. Tik Hellmannso majonezas buvo nusisukęs. Nes jis juk ne į kažką, o tik ant visko.
Šviežumo stalčiai buvo pilni brokolių, traškių morkyčių, kūdikinių paprikų, agurkų ir ridikėlių, kurie buvo surištom uodegom ir patrumpintom nosim. Kriaušės, obuoliai ir abrikosai kabėjo ant vienos šakos. Braškių ir aviečių dubenys gulėjo apačioje, o virš jų stalčiuje ūžė sveikuolių jogurtų maratonas: vieną vaikai čiumpa, kitas pribėga.
Kumpis, rūkyta šoninė ir svogūnų laiškai nešė gerą žinią tėtei “sotus ir užjaustas”. Kampe vos matėsi du buteliukai juodojo Leffe, lyg būtų nuėję tyliai nusičiurkšti į kmynų krūmą.
O pačiame šaldytuvo centre riogsojo baltas dailus septynių litrų (buvo ant jo parašyta “7”) kibiriukas su pridengtu pienu. Kibiras stebuklingas – nupiltas neprapuola, visad pilnas.
Iki mano pilnos laimės kiek žemiau gulėjo paruoštas padėklas su sušiais. Dar didesnes aistras kėlė į sojų padažą iki kelių įsibridęs besidrąskantis marinuotas imbieras.
Šviežutėliai Ravioli su špinatais palaikė kompaniją kelioms Romo boboms. Dainavo lietuvišką užstalės dainą su itališku akcentu.
Į šaldiklį net nebelindau, tik nugirdau skaičiuoklę “šerbetas, pieniški, plombyras…” Geriau neblaškysiu namiškių.
– Vaikai, priminkit, kas bus šiandien vakarienei?!
