Man vis kažko trūksta. Prieš pusantrų metų trūko kelių mėnesių kol nustosiu maitinti savo pienu dvynes. Paskui trūko laiko, nes vėl puoliau dirbti. Trūko noro ir apsisprendimo, o kai atsirado jie – trūko gero trenerio, kuris galėtų pastatyti mane ant bėgių. Treneris pasibeldė tiesiog į duris, net nenustebau, nes reikalingi žmonės ateina patys. Dietologo, kuris patartų ką, kada ir kaip valgyti – na trūksta jo, bet kolkas apsieisiu su knygomis. Tai dabar man trūksta sportinės aprangos ir gumytės į plaukus. Mama skambino, sakė gumytes uodegai jau nupirko ir net vaikus pasirengusi rytoj prižiūrėti. Sportinę aprangą susiradau kažkokią. O sportbačiai? Juos susiruošiau pirkti internetu, bet akį paviliojo juodos storapadės basutės, jūs juk suprantat mane? Taip jų užsinorėjau, kad vyras nupirko, norėdamas išsaugoti mano rezervą sportui. Bet likau aš be sportbačių. Trūko mano dydžio arba nevulgarios spalvos. Jų vienintelių man trūksta iki sportiškos laimės. Toks jausmas, kad bandau pasivyti svajonę, puškuodama bėgimo takeliu. Vienas žingsnis liko iki “laba diena, norėčiau nusipirkti abonementą trims mėnesiams.”
Tas paskutinis žingsnis man ir neduoda ramybės – jei pradėsiu, nebegalėsiu blaškytis ir ieškoti sau pateisinimų. Ale tokių: nieko tokio, man juk nebe dvidešimt, pro duris praeinu, visai nieko atrodau, juk laiko neturiu, vaikai sloguoja, svarstyklės meluoja, kai liūdna galima saldumynų, sportas nepabėgs, o darbai nelaukia… ir apskritai, bent prisimeni kiek šitas pilvas vaikų nešiojo?
Ir vistiek – noriu liekno liemens! Tokio, aplink kurį laiminga vyniotųsi šilko palaidinė. Tokio, kuris išgelbėtų mano lietingas atostogas Lietuvos pajūryje. Tokio, kad daugiau nieko gyvenime nebetrūktų! Man žiauriai atsibodo svajoti apie tai, gal imti ir nusipirkti tuos sportbačius klaikios oranžinės spalvos?
P.S. Antraštėje – gryna provokacija. Man tik reikia palaikymo.
