Esu vienas iš tų žmonių, kurie kartais užkliūva savo kitoniškumu. Paauglystėje buvau nusiskutusi plikai. Kliuvo. Gavau kartą į kaulus už tai, kad nešiojau vieną didelį auskarą ir juodą odinį švarką. Tai, kad dabar auginu tris kartus daugiau vaikų (o gal keturis) nei statistinė Lietuvos šeima, irgi kartais virsta netikėtais klausimais ir komentarais, nekorektiškais patarimais ar negrabiais juokeliais. Įpratau, turiu paruoštukų savo atsakymams, užsiauginau storesnę skūrą ir džiaugiuosi, kad esu tokia, o ne kitokia. Turiu daug vaikų, šiek tiek viršsvorio, platų tarpdantį, nevalgau mėsos ir nemoku dainuoti, priešingai nei visa Lietuva. Bet visa kita – lyg iš kiekvieno jūsų gyvenimo. Neabejoju tuom, nes kitaip negaučiau tiek daug laiškų apie šiltą bendrystės jausmą. Kelios moterys rašė, kad rašau jų mintis. Šiais ypatingais atvejais pasiektas toks tolerancijos lygis, kad joms, matyt, nelabai užkliūtų net tai, jog pasakyčiau, kad gyvenu su dviem vyrais vienu metu. Kaip ir man nesvarbi jų odos, plaukų spalva ar jų sutuoktinio tikėjimas.
Būna visokiausių žmonių ir visų jų mylėti taip pat nebūtina. Jie yra ir, jei niekam netrukdo gyventi, tiesiog reikia juos paleisti. Ką tai reiškia? Neprisirišti prie savęs įtampos grandine vien už tai, kad jie kažkuom kitokie nei diktuoja tavo stereotipinė smegenų kontrolė.
Na taip, kartais būna, kad tu negali tokių žmonių tiesiog nepakėlęs galvos praeiti – gyvenimas jus suvedė kažkokiam bendram reikalui. Tokiais atvejais stengiuosi ieškoti ne priešybių ir skirtumų, o bendrumų ir panašumų. Patikėkite, dažniausiai jų būna gerokai daugiau! Juk visi mes žmonės.
Rytoj Baltic Pride eitynės. Rašau todėl, kad nesuprantu vieno dalyko. Kodėl žmonės, norėdami įrodyti, kad jie tokie patys kaip visi kiti, demonstruoja ne tai, kas mus visus jungia, o kas skiria. Man atrodo, kad kartais homoseksualai, galbūt net patys to nenorėdami, save truputį skriaudžia, pateikdami savo nenuginčijamas žmogiškąsias teises vien per seksualumo prizmę. Tai tik vienas iš aspektų, ir, deja, šiuo klausimu iš manęs tikėtis daug supratimo yra beviltiška. Nemiegu su savo lyties atstovėmis, ir netgi noro neturėjau. Ir apskritai, šis faktas man visai neesminis, bendraujant su žmogumi, išskyrus tuos atvejus, kai ruošiuosi su juo pati gultis į lovą.
Mano nuomone, tolerancija yra apie lygybę, o ne apie skirtumus. Tolerancija suveda, o ne priešina. Esu šimtus kartų įsitikinusi, kad tolerancijos ugdymas (o juk to yra siekiama?) žymiai efektyvesnis per atrastą saldų bendrumo jausmą, o ne formaliai deklaruojamus skirtumus.