Vai kas galėtų vienareikšmiškai imti ir atsakyti, kas yra gyvenimas?
Vai kas gali žinoti, ko laukti rytoj arba dar šiandien?
Vai kas galėtų pasverti laukimo nerimą ir džiaugsmą – kurio daugiau?
Vai vai… Matyt pastebėjote, Lietuvių kalboje “vai” raidžių trejybėje susipina vargas, skausmas ir didelė nuostaba. Ir čia pat spaudžia į kampą amžinas klausimas “kas?” Vai kas? Vaikas – kas gi tai – vargas ar džiaugsmas? Meilė vyrui, Dievui ar Tėvynei? Rimuoti posmai apie didelius ir mažus vargus nuo senovės verčia rištis moterį kančios prijuostę. Vargo vargelį vargti – lietuviška motinystės maniera, ar bent jau taip yra tekę man dažnai susidurti. Toks jausmas, kad aukos vaidmeniu moterys Lietuvoje mėgsta puoštis. Kartais puola į kitą kraštutinumą ir motinystę sutapatina su nesibaigiančiu maloniu potyriu, tokioms moterims anksčiau ar vėliau tenka nusivilti. Jei ne kraujuojantys speniai ir dygstantys dantys, tai bent paauglystės siurprizai, vistiek privers ištarti “vai vai” ne vien tik iš saldaus malonumo.
Įdomu, bet mano visi vaikai gimė kažkokia proga. Pirmasis – mano pačios gimtadieniui. Antrasis – vyro gimtadienio džiaugsmui. Dar vienas prosenelio jubiliejui, kitas mano vardo dienos proga, o Uršulė Jonė Joninių naktį, lyg paparčio žiedas. Kaip dovanos. Galų gale kai laukiausi dvynių, jos turėjo gimti rugsėjo 11. Taip simboliška, bet nenorėjau dvynių gimdyti 09 11. Planas be mano įsikišimo truputį pasikoregavo, jos vieną dieną vėliau gimė, dvyliktą dieną, kaip pilnatvės ir palaimos ženklas. Tada aš pamaniau, tai gal vaikai ir yra amžinas klausimas “kas?”, lyg priimant į rankas ir širdį netikėtą dovaną. Be išankstinio plano, be nuostatų ir be nepagrįstai didelių lūkesčių. Kol lieka klausimas, vyksta nenustojantis virsmas, kunkuliuoja viltis ir plazda tikėjimas. Sakau, gal visgi priimti vaikus reikėtų kaip dovaną – su visais džiaugsmais, vargais, netikėtumais, su meile, su nerimu, atsakomybe ir su didele nuostaba “vai”.
Gali pasiruošti, gali laukti, bet niekada iki galo negali žinoti – vai kas manęs laukia…
