Būna dienų, kad rašyti noriu. Retai, tačiau būna, kad nenoriu. Būna, kad nebegaliu – jaučiuosi išsisėmusi ir neturiu parako kažką pokštelt. O būna tokių, kad sėdžiu prie balto lapo dešimt minučių ir viena tema stumdosi galvoje su kita. Kaip šiandien.
Negalėjau apsispręsti, apie kurią iš jų rašyti. Tai trumpai apie visas tris, o paskui bandysiu atrasti atsakymą, kuri stipresnė, kuri vertesnė.
Braškės.
Šiandien pirkau dvidešimt penkis plastmasinius indelius uogų šaldymui. Mano vaikai žiemą valgo blynus su šaldytom braškėm. Valgo didelius per visą keptuvę, mažyčius, kartais su aguonom, varškinius ar kefyrinius, bet visada su braškėm. O man patinka, kai namuose bent trumpam pasklinda saldus vasaros kvapas. Kartais Eduardas paslapčia nufirina indelį iš šaldiklio, pasišildo prie radiatoriaus ir vienas šaukšteliu iškabina kol kiti nemato. Aš šiuo atveju leidžiuosi maustoma, tai mūsų mažytė paslaptis. Stebiu, kaip jis godžiai valgo ir laižo šaukštą, lyg tai būtų paskutinė vasaros derliaus sauja.
Sapnai.
Kostukas šį vakarą pribėgo prie manęs ir tyliai paklausė: “mama, o sapnuose mes viską galime?”
– Taip, Kostai, viską, jei tik nebijome.
Ir tuojau pat mano šešiametis puolė su didžiausiu azartu pasakoti broliams ir sesėms, kiek jis per paskutines kelias naktis visko patyrė – bėgo slėptis nuo Godzilos, davė į kaulus piktam vorui ir kelis kartus sulakstė į kosmosą pasiklausyti gero koncerto. Žvilgčiojo į mane, lyg į fantazijų arbitrą, bet juk sapnuose viską galima…
Rankdarbiai.
Galvą dedu – mano vaikų per kelis dešimtmečius suneštais į namus piešiniais, lankstiniais, lipdiniais, nėriniais, keramikiniais, vieliniais, mediniais ir kitokiais rankų darbeliais galima būtų nukloti visą pasaulio rutulį keliais sluoksniais. Man toks žavingas tas “mama, pažiūrėk ką padariau!”. Mano palangės, lentynos, stalčiai, mašinos daiktadėžės, foto albumai yra prikimšti tų vaikų darbelių. Pasidžiaugiu, atrenku ir nugramzdinu kitus į nebūtį, kartais su dideliu skausmu širdyje, lyg Brisių ežeran. Visko palikti negaliu, nes vien vatinių Kalėdinių nykštukų jau turėčiau tūkstantinę šauktinių armiją.
Manau, lygiosios. Apie visas vertėjo šiandien brūkštelt. Nes viskas apie žmogišką norą dalintis. Ir čia labai svarbu abu – tas, kuris dalinasi, ir tas, kuris noriai priima tavo dovanas.
O dalintis juk galima daug kuom: braškėmis, nerealiais sapnais ir, žinoma, rankų sutvėrimais.
Tas pats nenugalimas noras dalintis privertė mane užrašyti šias mintis. Taip gera žinoti, kad kažkas tai perskaitys ir priims.
Share.