Sėdi parkelyje Gediminas su Vytautu, tautinės šventės proga mineralinį guršnoja ir kalbasi. Vytautas sunerimęs dėl savo viršsvorio, sako, reikia kažką daryti – nebenori būti toks didelis. XXL kelnių dydis dar būtų nieko, bet kad spaudimas, sąnariai, nugaros skausmai gyvent ramiai nebeduoda.
Gediminas guodžiasi, kad po skyrybų keturis metus moters nematė savo namie. Sapnuose regi meilę, bet ar to gana?
– Internete ieškok, Gedai. – Pataria Vytautas.
– Blemba, tai rašau laiškus, bet kad visoms reikia foto, auto, kelių diplomų ir fazendos. Širdies neužtenka. Praėjusią savaitę susitikau su viena, pristatė sode pomidorus laistyt ir rozetes taisyt. O dabar telefono nebekelia.
– Tai gal ją elektra nutrenkė? Sakai, rozetes taisei?
Eina pro šalį Kęstutis, vyrų studijų draugas. Prisėda greta ant suoliuko ir ima pasakoti apie savo nesibaigiančius karus su kaimynais dėl ne vietoje pastatytos tvoros. Kęstas varsto valdiškas duris ir teisybės ieško, tie karai brangiai kainuoja.
Kenčia, pasirodo, ne tik Kęstutis.
– Algirdas, atsimenat, buvęs kolega. Ruošiasi emigruoti. Iš algos nepragyvena. Bandė dirbti dviem etatais, bandė taupyti, Lenkijoj apsipirkinėti ir po šaltu vandeniu praustis. Bet viskas, sako, gana. Kitą savaitę į Norvegiją traukia. Lašišas skiepys.
Tyla.
…
– O kaip Mindaugas? Ar girdėjot apie jį kažką?
– Nemėgstu pletkint, bet puikiai. Vedė, turi tris, oi, ne – keturis vaikus! Vadovauja didelei įmonei. Maža to, gavo senelio palikimą, pilį statosi miesto pakrašty. O žmona gražuolė! Neseniai per teliką juos mačiau. Mindė surimtėjęs toks, sakyčiau. Bet jam visada sekėsi, jūs gi žinot.
Vyrai padūsavo, pečiais patraukiojo. Gal ir jiems dar ne viskas prarasta?
Ant gretimo suoliuko sėdėjo trys dailios moterys ir valgė „karališką“ plombyrą. Viena be perstojo čiauškėjo apie orus ir gražius norus, kitos dvi pritariamai linkčiojo ir juokėsi. Aldona, Birutė ir Morta.
Jaučiu, kad tos moterys išgelbės Lietuvą.
