Mano ekstremali laimė (kaip taikliai mano kasdienybę įvardino draugė) dažnai nori valgyti. Tokią pavakarę kaip šiandien – kai namuose bujoja visi mūsų vaikai, o vyriausioji dukra keliom valandom paliko du metinukus, porelė kaimynų vaikų šokinėja pas mus kieme ant batuto – man svyla smegenys nuo suvokimo, kad situacijos aš nebekontroliuoju… Gerai, kad tokiais momentais ponas Angelas atsisėda pas mus kieme ant suolo ir, skaitydamas knygą ”Mažylio tramdymas”, saugo siautėjančius vaikus. Tėtis? Jis moka vienu metu prižiūrėti arba du mažus, arba tris vyresnius vaikus. Didysis komplektas jam sunkiai įkandamas, bet šią greitąją pagalbą irgi šaukiausi šiandien bent tris kartus iš dirbtuvių.
Apie valgį… Vakarienei reikėjo daug, ekstremaliai daug ir, žinoma, skaniai. Dar visi norėjo saldžiai. Improvizavau be pasiruošimo. Turėjau pūstų burnočio sėklų su medumi. Pirkau prieš mėnesį pilną maišą viename prekybos centre, bet su pienu, kaip tikėjausi, vaikams neįpiršau. Užtat prikepiau šiandien burnočio blynų: visas tas sėklas užpyliau pienu, įmušiau kelis kiaušinius ir pribėriau nepilną stiklinę miltų. Kepiau beveik be riebalų, lipdžiau blynų bokštus, pertepdama šviežiu medumi. Papuošiau tetos Pranutės rinktomis mėlynėmis. Didžiausias netikėtumas – kol kepiau blynus, vaikai nespėjo nei susipykti, nei nusiristi, nei susikulti. Visi sotūs ir laimingi. O blynai, tikra žodžio prasme burnoje tirpstantys – juk iš pūstų burnočių!
Ar bent girdėjote, kokie jie sveiki? Čia.
Tiesa, tą saldumą labai skanu užgerti mėtų arbata.
