Rytas.
Pramiegojau!! Prisiekiu daugiau nenaktinėti. Po valandos susitikimas. Iki to laiko turiu nuprausti visus, kurie to nemoka patys, pakloti bent keturias lovas, atrasti visiems švarias kojines, paruošti pusryčius, du nuvežti į darželį. Būtinasis ritualas – su atėjusia ryte mama išgerti kavos ir aptarti “kas-kur-vakar-rytoj”. Sėdint to padaryti neįmanoma, todėl mano kavos puodas keliauja nuo židinio ant palangės, nuo knygų lentynos iki palubės – kad lėlytės nečiuptų.
Aij, tiesa, dar turiu apsirengti pati! Ragana per penkias minutes virsta karalaite. Tiesa pasakius, kartais pati nebesuprantu – kuri yra ta tikresnė, bet gal ir nesvarbu, nes man kai jos abi – visai mielos. Veidrodžiui laiko nebėra, bet kad būtų ramiau, bent kosmetinę į kompo rankinę susigrūdu.
Lekiu pro duris su kompu, pakrovėjais, kepurėlėmis nuo saulės, striukėmis nuo lietaus, ikea kastuvėliais, baltu sūriu (vaišinsiu ofise svečius) ir smėliu galvoj. Mes vakar taip žaidėm “virė virė” su mažosiom. Tiek to – svarbu tarp dantų negirgžda.
Suku iš kiemo. Stop! – rėkia vydamasis Eduardas.
Kaip gerai, kad yra kas primena apie telefoną. Išlipu. Įlipu.
Bėgte, lėkte. Spėjau. Ir parkuotis net radau prie pat…
Sūris. Kur sūris? Beviltiška. Matyt, kažkur pakeliui.
Pokalbiai keliomis medijomis vienu metu, projektų aptarimai, jaukūs pietūs su kolegomis ir atokvėpis.
O, geras – aš iki dvyliktos prabuvau su išvirkščiu megztuku. Sorry, Ieva, matyt tau buvo nejauku man pasakyti savo įtarimus susitikimo metu…
Nieko tokio.
Gal ir nieko, bet į pavakarę supratau, kad kaip tik ryt, kai esu penkiametei dukrai prisižadėjusi grand pižamų vakarėlį, sugebėjau prisiplanuoti svarbių neatidėliotinų reikalų su kūrybine partnere. Sorry dar kartą. Tuoj pat pasistumdėm planus, apskambinau mamytes – įvykdysim dviejų dienų planą per vieną vakarą. Bet tai bus ryt. O dabar yra šiandien.
Lekiu namo. Lekiu, bėgu, apsipirkti nespėju. Tik ragelyje išgirstu “grįšiu vėliau, džiaugčiausi, jei nustebintum skania vakariene” – jis taip juokauja, žinau, bet gi imsiu ir pasistengsiu. Vėluoju labiau nei ryte į darbą. Anūkus atveža. Dukra eina kultūrintis.
Jau namie.
– Žinai, kur sūrį radau?
– Vonioj?
– Ne. Spintelėje, kur laikai kvepalus.
– O, labai gerai, mamyte. Aš tyčia ten palikau, kad atšiltų. Juokauju.
Kas vyko iki dabar nenupasakojama. Vaikai, kaimynai, draugė, du šuniukai, pilvo diegliai Tadukui, dviračių lenktynės kieme, guzas, vakarienė iš trijų patiekalų (gabalinė, sriubinė ir trinta), treniruotės daryti a-a ant puoduko… karaoke, sudaužyta lėkštė ir pusė poko pakeistų sauskelnių.
Ir vis mintyse kartoju “bet tuoj tuoj praeis, aš kantri, tuoj bus ramus vakaras”. Sulaukiau. Praėjo, nurimo, miega visi, taip gera. Taip gera. Žiūriu į juos miegančius ir atsižiūrėti negaliu. Tai štai – tas gerumas. Tas vakaras!
Atsimerkė metų Nojukas, pažvelgė. “Eik tu miegot, baba, rytas už vakarą protingesnis”. Nepasakė, bet pagalvojo ir išvažiavo namo.
Tuoj kitas rytas.