Važiavau šį vėlų vakarą iš parduotuvės. Skriejau, klausydama muzikos, pro atvirus langus stumdėsi vėjas, o aš tyliai džiaugiausi sėkminga diena. Apskritai, nieko tokio ypatingo neįvyko, bet jau seniai supratau, kad laimei ypatingo nieko ir nereikia.
Lėkiau savo įprastu autopilotiniu maršrutu, kai tas septynias minutes kelio pirmyn ir septynias atgal pasiglemžiu visas iki vienos tik sau, nes viskas aplink tiek įprasta, kad dairytis beveik nereikia. Tik važiuoji važiuoji judi… Man patinka ištuštėjusios Vilniaus gatvės, kai lieka tik praėjusios dienos šurmulio kvapas ir dūzgiantys gatvės žibintai. Iš pirmadieninės inercijos, lyg prasmukusi pro dopingo kontrolę, apibėgau žiovaujantį stambų prekybcentrį, kuris paskutiniu atodūsiu įspėjo per vietinį radiją, kad už pusvalandžio eis miegoti.
Beveik paskutinė išvažiavau iš parkavimo aikštelės. Įsukau į gatvę be posūkio signalo, nes aplink nė gyvos dvasios. Važiavau ir vijosi iš paskos įkyrus jausmas, kad pakliuvau į šokių aikštelę, kurioje viskas tik dėl manęs vienos – ir šviesos, ir muzika.
Pračiuožiau Žirmūnų tiltu ir stabtelėjau ties raudona. Keista, kai esi vienintelis eismo dalyvis, bet privalai laikytis taisyklių. Sustojau ir pakėliau akis.
Tiesiai priešais mane, kitoje sankryžos pusėje man šypsojosi mano senelis Feliksas.
Tai kur leki?
Per dvi minutes aš jam viską papasakojau. Pasirodo, mieli susitikimai įvyksta ne bėgime, o tik sustojus. Bent trumpam.
