– Kas čia?
– Čia durys.
– Kas čia?
– Čia durys.
– Mmm. O kas čia?
– Durys.
Pribėga sesuo ir prasideda antra serija:
– Kas čia?
– Durys, Unyte.
Nukreipia pirštuką aukščiau, ačiū Dievui, nes penki kartai yra mano riba.
– Kas čia?
– Langas.
– Kas čia? – perklausia sesuo.
– Čia langas.
– … Kas čia?
– Langas, mano saule.
– Kas čia?
– Langas čia.
Ir vėl jos apie tą patį verčia mane mąstyti. Kaip tik vakar sodyboje vežėme karučiais senus langus į šiukšlių krūvą. Žiūrėjau į juos ir supratau, kad man gaila su jais skirtis. Langas – vienas sentimentaliausių daiktų pasaulyje. Langai atspindi tikrą gyvenimą, mano tikrą veidą ir tikrą jausmą. Nesumeluotą veidrodžiui, o tikrą. Be pozos. Kiek laukimo virpulių, ilgesio akių kiek langai pamato, kiek meilės maldų ir prakeikimų tenka langams atlaikyti. Languose spindi ašaros arba kai džiaugsmas plyšta krūtinėje – kiek langams tenka sugerti barbenimų, stuksenimų, trankesių. Kiek širdingų piršto piešinių per lietų, kiek nuostabos pirmu sniegu langai pamato, kiek džiaugsmo grįžusiu brangiu. Ir žinau, kad ta tikra tikriausia esu aš ten – šiukšlių krūvoje su senaisiais sodybos langais, prisirijusiais iki soties mano gyvenimo atspindžių, ir su tais lūžusiais mediniais rėmais. Niekas manęs tokios nebepamatys, niekas neberegistruos mano atspindžių nuo septynerių metų… Ir tai niekaip nepakartojama.
– O kas čia?
– Langas čia.
– Kas čia?
– Langas… Čia aš. Čia mano akis.
– Kas čia?
– …
– Kas čia?
– Oj! Čia mūsų telefonas! Namų telefonas! Mes jo ieškojome du mėnesius! Kur jį radot?! Šaunuolės!
– O kas čia?
– Čia laiptai į Miknaičius. Eime liulia.