Sėdžiu kavinėje ir pūstau meniu lapus. Tylus vakaras, vakuuminis saulėlydis Klaipėdos prieplaukoje, su tūkstančiais besibūriuojančių paukščių ir jachtų stiebais. Ištuštėję lauko staliukai, vėlyviems klientams pamaldi padavėja, vėjuotas samanojančio vandens kvapas ir mano rankose meniu.
Dieve, aš taip dažnai svajoju apie tokią tuštumą ir ramybę. Kai vien tik aš ir meniu vien tik man. Mintimis paglostau vaikus, miegančius už trijų šimtų kilometrų nuo mano staliuko, nuo mano vakaro meniu. Dabar laikau jį rankose ir skaitau tris kartus nuo pradžių iki galo, slystu vėl nuo pradžių iki paskutinės eilutės stipriųjų, lyg katė laižau savo kačiuką. Ir nežinau. “Ko norėtum? Ko norėtum, mieloji?” – bandau į save prisibelsti.
Tas įprotis atspėti, išreikšti, įgyvendinti visų vaikų poreikius yra prarijęs mane. Kartais pasijaučiu, lyg saulėje beviltiškai tirpstanti ledų porcija. Lyg tekantis vaiko pirštais šokoladas.
“Gal nori šito? Gal jūs tą? Tu šitą, o tu kitą, meile… “ O aš – tai trupiniai nuo brangiausių. Vandens lašas ąsočio dugne. Mano pačios nOras – lyg šviečiantis apvalus pilnas mėnulis – tiesiai virš galvos, bet nepasiekiamas. Kartais atrodo, kad jei tik aš galėčiau! O kai staiga galiu – nebežinau ko noriu. Ir sėdžiu su tuo meniu, užstrigusiu gerklėje, nes taip sunku prisiminti kas aš. Ką mėgstu? Ko nekenčiu? Neatsimenu. Mane kankina liekamieji empatijos sąrėmiai, kai nors trumpam netenku pareigos globoti kitą.
“Tai ko gi norėtum, mieloji?” Visaip bandau sau įtikti, beviltiška. Išgirstu gretimą balsą.
– Norėčiau kalmarų vyno padaže.
Srėbk mane devynios…
– Ir man to paties, prašyčiau, – kukliai.
Tokia aš – šiandien nežinau ko pati norėčiau… ir kas aš. Ir kur aš. Gerai, kad vaikai nenujaučia. Tiek jau tos manęs iš visos mano motiniškos didybės, pasirodo…
