Man labai labai buvo reikalingas sulėtėjimas. Paskutines savaites išvysčiau tokį tempą, kad kalbėt nebesinorėjo. Švilpiau dideliu greičiu ir tik meldžiaus, kad mano savaitės traukinio niekas nebandytų stabdyt – nes tėkščiausi kaip kiaušinis ir aptaškyčiau gražią panoramą. Svajojau apie savaitgalį ir žinojau, kad priverstinai apsiausiu sulėtėjimo klumpes. Niekur nebėgsiu, neskrisiu, vienu metu darysiu po vieną darbą ir nekalbėsiu telefonu. Pagyvensiu bent dieną taip, kad išgirsčiau savo kvėpavimą.
Pirma dalis. Lipdžiau koldūnus. Rankų darbas padeda nusiraminti ir apie nieką nebegalvoti. Pasaulis susiaurėja iki koldūnų formos skylės. Nuo tų laikų, kai močiutė mane mokė virtunukų raitymo žingsnelio, man tai vienas labiausiai meditatyvinių užsiėmimų. Po valandos tokio monotoniško darbo nieko nebėra svarbiau, kaip dailiai suplisuoti koldūnų kraštą be oro tarpelių ir plyšių. Jaučiu kaip mano smegenys po truputį tampa puriu varškės įdaru su špinatais ir mairūnu. Mėgaujuosi momentais, kai apie nieką negalvoju, tik apie koldūnų kraštą. Net stropi padėjėja Dalia, nusijojusi namų kelius miltais, manęs nebeišmuša iš tešlos vėžių, rėžių ir vingių…
Antra dalis. Susisodinau didžiausius iš mažųjų vakare į automobilį ir lėkėm prie ežero. Maudėmės Vilniaus pakrašty šalia nutrypto dulkėto kranto, vaikai gaudė rankomis mailių ir tepėsi purvu skruostus. Bridau gilyn ir jaučiau kaip vandens kraštas lipa mano kūnu aukštyn. Apie nieką, tik apie pirštų galus smėlyje ir H2O. Mėgaujuosi momentais, kai apie nieką, tik apie vandens kraštą.
Ryte – vėl pagreitėjimas. Sūnaus gimimo diena.