Tai, kad mes esame, miegame, keliamės, dalinamės, valgome, rašome, komentuojame, dainuojame, verkiame ir kažkur nuolat bėgame yra savaime suprantama. Nes mes tobuli. Tobulybėms nėra jokių kliūčių.
Neturi šanso daugybė tų kitokių – netobulų, ir šiuo metu stovinčių eilėje į niekur.
Dėl to, kad tavo tėvai nepasiruošę. Jie turi kitokių planų nei tavieji, nejaugi nesuprantama…
Sorry, yra tikimybė, kad su tavimi nebus viskas gerai. Tai dėl to.
Dėl to, kad reikia gražaus ir sveiko. Be defektų. Labai gaila.
Dėl to, kad tai neįmanoma! Bent jau ne dabar. Bent jau šiomis aplinkybėmis – tikrai ne.
Tavo tėvai dabar labai užsiėmę. Grįžk vėliau, jei gali.
Jei atvirai – ir tau mažai šansų. Vasaros romanas. Vasara baigėsi, turi baigtis ir tu.
Dėl to, kad tu ketvirtas! Juk savaime aišku – mažiau neįmanoma, o daugiau tėvams nebereikia – tema uždaryta.
Dėl to, kad yra teisė rinktis, girdėjai apie tokią? Tuomet patylėk, kai kažkas renkasi.
Dėl to, kad tėvai gali daug netekti dėl tavęs. Kaip galima sulyginti daug ir tą, kuris kolkas tik apie nieką.
Dėl to, kad tavęs apskritai dar nėra!
Galų gale – dėl to, kad tokia lemtis. Lemtis nekritikuojama, ir už ją jau sumokėta.
O tubulybėms – jokių kliūčių patekti į kažkieno glėbį. Jos stovi kitoje laukimo eilėje.
Kuris čia paskutinis?
