– Mygtukas nuo vaiko, Sabina, yra pas mamą. – Taip man kažkada sakė vaikų darželio auklėtoja, norėdama pagirti mano dukrą, o gal labiau mane.
– Kristina, daug mygtukų turiu…
– Bet jūsų visi veikia!
Šiandien, palikdama darželyje net keturis, du iš jų apsisnargliavusius pradedančiuosius, vėl prisiminiau tuos mygtukus. Pamaigiau juos mintyse ir išjungiau: palikimo baimę, nerimą “kaip jie be manęs”, rūpestį “ar valgys”, ar “nesušlaps” ir didyjį širdies graudulį “gaila”. Mygtukas stebuklingai suveikė iškarto. Vos išėjusi pro duris, jau po minutės išgirdau, kaip dvi rėksnės nutyla. Lyg susitarusios. Visa kita sinchroniškai išsijungė kitu akimirksniu.
Suprantu, kad vaiko ramybė – tai mamos darbas su savimi. Stengiuosi būti rami ir koncentruotis į savo kasdienius darbus. Vaikai saugūs, o ramybės mygtukai mano delne.
Kol važiuoju iki namų, nerimo apimta mama kažkur pakeliui prapuola. Lieka tik JI. Viena, giliai kvėpuojanti, mažai kalbanti, išdidžiai iškėlusi galvą. Ji susimąsto žiūrėdama pro langą, mojuoja skubančiai kaimynei, pakelia akis į dangų ir pamato virš galvos tvyrantį ramybės debesį.
Ji lipa iš antro aukšto žemyn ir šluoja padalkų šilkais medinius laiptus, klausydama muzikos ir laižydama medaus taurę su juoda arbata. Prieš veidrodį džiovina plaukus, nevaržomais judesiais apipila savo rytą sėkmės ritualais ir užsimauna mylimą žiedą su mėnulio akmeniu – tai padaro po penkių metų pertraukos.
Šiandien ji princesė! Su mėnulio akmeniu ir mygtuku nuo vaikų savo kišenėje.
