Ar girdėjai kada nors motinos aimaną, kai stena nuo užgriuvusio švininio visatos sunkumo? Čia aš.
Ar žinai tą jausmą, kai norisi paimti širdį užgulusį akmenį ir mesti šalikelės vitrinai tiesiai į šviečiančius dantis? Taip buvo man.
Ar kada nors klauseisi įkyraus nežinios spengimo, kuris išgręžia pakaušyje dar vieną akį? Taip, čia irgi aš.
Ar kada nors buvai nusivylusi tiek, kad norisi nusivilkti savo odą, sudeginti ir viską pradėti iš naujo. Aš…
O gal prisimeni, kaip žiūrėdama į grožį, gulintį tiesiog po kojomis, meldei, kad jis skradžiai prasmegtų? Dabar juokinga, bet čia irgi apie mane.
Ar priminti, kaip geros nuojautos žaibas drioksteli krūtinėje? Taip, aš!
Juk tu buvai pakliuvus į liūtį, kai pramirksti iki paskutinio siūlo ir skęsti iki pažastų savo laimėje? Čia irgi aš!
Ir tu žinai tą jausmą, kai žiedas skleidžiasi širdy, o smilkiniuose garsiai knibždasi išsipildę stebuklai. Apie mane!
Išgėrus savo ašaras, kurios buvo gyvenimo paduotos, atrandu save pačią tikriausią. Nes pilnatvės atspindžiai – tik pasiekus taurės dugną.
