Viskas prasidėjo paprastai: reikėjo broliui ir sesei nupirkti darželio šokiams “čežutes” – tokias odines šlepetes. Bėgau, pirkau, parnešiau. Dydžio pasirinkimo nebuvo, Uršulei kliuvo juodos, o Kostui baltos. Vienas apžiūrėjo viename kambaryje, kitas kitame – viskas puikiai! Pliusiukas… Dar po valandėlės abu vaikai susitiko namų koridoriuje su šokių bateliais, juk naują daiktą reikia “pranešioti”. Pajaučiau, kad įsėlino į mūsų šurmulingą vakarą nerimas.
Atėjo abu vaikai ir sako man:
– Mama, bet juk geriau reikėjo jam juodas pirkti, o man baltas.
– Galbūt būčiau taip padarius, bet nebuvo dydžių pasirinkimo – parduotuvėje tik likučiai.
Tuom kalbos baigėsi. Paaiškinamas juos tenkino ir juoda/balta – berniukiška/mergaitiška diskusija neįsisiūbavo.
Šiandien abu grįždami iš daržo, jau mašinoje pradėjo graudintis.
– Mama, ryt nebegalėsiu eiti su baltom čežutėm šokti.
– Kodėl?
– Vaikai pasakė, kad aš mergaitė.
Sesuo palaikė brolį, nors jos asmeninė drama neatrodė tokia tiršta, tačiau brolio graudulio akivaizdoje ji aiškiai suvokė ir savo pažeidžiamumą.
Pradžioje neturėjau aiškaus atsakymo, pati keistai pasijaučiau, lyg slystelėjusi lygioje vietoje ant banano žievės su tom pačiom odinėm čežutėm. O paskui pamaniau, kad ši trumpa istorija puikiai pailiustruoja ne tik vaikų, bet ir suaugusių žmonių elgsenos ypatumus.
TEKSTAS – mes jį suvokiame kiekvienas savaip, per savo individualią patirtį.
KONTEKSTAS – leidžia vertinti ir koreguoti ankstesnį suvokimą.
VIEŠA OPINIJA – agresyvi jėga, kuri netoleruoja tavo suvokimo apskritai.
Na ir galvoju dabar – ką daryti. Man tai ne čežučių, o asmenybės ugdymo dilema.
Sugalvojau – ARGUMENTAI. Bandysime pasitelkti juos. Ir jais atremti viešąją opiniją. Sunkus kelias, bet prasmingas.
Tai štai jie: balta – taikos spalva. Tu taikus bičas, Kostai?
Juoda – elegancijos. Juk tu maža elegantiška dama?
Tikiuosi, ant kojų išstovėsim.
