Kai šį vakarą, man po darbo prižiūrint vaikus ir anūkus, triukšmo fonas pasiekė mano vidinės įtampos ribą, kai vienu metu turėjau išrėkti tuo pat metu dvi frazes – “nekasyk šakute ausies!” ir “nedaužyk jam šluota per galvą!” – supratau, ką turėčiau veikti laisvalaikiu. Šiandien. Ir būtinai šiandien.
Kažkada čia esu rašius apie savo hipotezę, kad daugiavaikės mamos yra adrenalino fanės, gyvos kortizolio laboratorijos, tik retai apie tai pačios susimąsto, o gal net bijo sau prisipažinti. Tarsi negana būtų aštrių pojūčių mano namuose, ypatingai tokiais vakarais kaip šis, kai trypiu vietoje ne tik su savo penkiais mažamečiais, bet ir dviem anūkais metinukais, man šauna į galvą dar paaštrinti savo gyvenimą.
– Virsiu adžiką!
Pilnametis šeimos narys tik atsargiai klustelėjo manęs, ar tikrai šis vakaras tinkamiausias…
Nesigailėjau nė minutės. Nuostabiai praleidau kelias valandas prieš miegą. Vaikai nenuvargino, o juk jie gali! Matyt todėl, kad šalia vaikų darželio turėjau kunkuliuojantį smagų užsiėmimą, kuris mažino įtampą ir amortizavo dūzgių vibracijas.
Tris geltonas ir raudonas paprikas, tris sunokusius turginius pomidorus, didelį svogūną ir piktą čili pipirą troškinau puode apie valandą laiko. Į padažą supyliau pirktinės natūralios pomidorų tyrės. Druska, šaukštelis cukraus, šviežio baziliko lapeliai krito drauge į puodą. Kol viskas virė, pasiruošiau česnako skilteles. Jų nepagailėjau, gal gerą galvutę prilupau. Viralą sutryniau su blenderiu, bet ne iki tobulos vientisos masės – sustojau, kai dar buvo likę gabaliukų. Į truputį atvėsusį padažą sudėjau sutraiškytą česnaką.
Visko šiandien buvo – ir kelnės žaliu flomu išpieštos, ir guzas kaktoj, ir nustumtas nuo fotelio mažasis dvynių konkurentas, pamirštos eilėraščio eilutės… bet man patinka toks aštrus gyvenimo saldumas.
Spėjau atšaldyti ir dar paragauti su keptu sūriu.
– Ačiū ačiū ačiū, – sako man kažkas, – buvo labai skanu.