Pirmą kartą rašau, nežinodama kaip pradėti ir kuom tą rašymą baigti.
Pusė rašymo metų. Prabėgo akimirksniu, bet nebeatsimenu kaip gyvenau be to.
Nesitikėjau, kad taip greitai – lygiai per pusę metų – perbrisiu rašymo upę ir pasieksiu kitą krantą. Bendrystės krantą.
Jaučiuosi šiandien, lyg tekstais ir antraštėmis tatuiruota undinė, iškeitusi kojas į žuvies uodegą. Pradžioje atsargiai, vos įsibridus.
Paskleidžiau ratilą ir nuvilnijo dilgi nuojauta per kūną, kad tai mano vanduo.
Drąsiai, gilyn, pirmyn.
Pilnai pasineri, pili, semi ir nardai. Nepaprastas gėris buvo.
Net nepajunti, kaip plauki, tiesiog neša srovė ir kitaip nebegali.
Nė menkiausios baimės irtis. TAŠKAIsi savo džiaugsmui.
Nėra jaudulio apsinuoginti ar nuogai išbristi. Lyg taip ir turi būti – undinės visos nuogos.
Dalinuosi į visas šalis po lašą ir taip gera žinoti, kad kažkur visai šalia kvėpuoja troškulys.
Tas krantas atrodė toks tolimas, o aš jau čia – kitam krante.
Esu dėkinga.
Palaikymas distanciją sutrumpino perpus.
Ir jaučiu, kad antrą kartą į tą pačią upę bristi nesinori.
Taip pat aš jau nenoriu, o visiškai niekaip – nebegaliu.
Dėl uodegos dabar negali būti pabaigos.