“Miela mama, gal galėtum susikišti tą spaghetti makaroną sau į ausį, o ištraukusi per kitą ausį, užsirišti sau kaspiną ant galvos?” Aš rimtai kartais galvoju, kad daugybė pasaulio vaikų už nuolatinę prievartą, patirtą prie pusryčių, pietų ir vakarienės stalo turėtų teisę pasakyti savo tėvams kažką panašaus arba dar skaniau…
Matyt, Dievulis mamoms, įsiūdamas po oda geną prikimšti savo vaikus, buvo trumpam susidraugavęs su velniu… Be jokio gailesčio tėvai vimdo savo atžalas versdami valgyti, tarsi paties vaiko alkio jausmas jiems neegzistuoja. Mamytės, lyg pamišusios, skaičiuoja skrendančius į vaiko burną kąsnius, nes močiučių “face control” sistema savaitgalį gali jautriai sureaguoti į pakūdusį veidelį. “Žandukai nukrito!” – verkia telefono ragelyje močiutė…
Namų fetišų lentynose galima rasti lėkščių su meškiukais, kiškučiais, kačiukais ir visokiausiais grožiais, o ritualas “pamaitinti” lėkštės pakraščio apsirijėlį yra negrįžtamai įskiepytas giminės medyje ir tautosakoje. Kiek neišsemiamo kūrybiškumo tėvelių samčiuose, juk būdų kaip priversti vaiką suvalgyti patį nemėgiamiausią patiekalą yra prigalvota begalė. Virtuvinio teroro meistrai niekada nebuvo baudžiami, juk jie viską daro tik dėl savo mylimiausio, kad jis būtų storas, sveikas ir gražus.
Didžioji kartų takoskyra – vieniems stichiškai krenta svoris, kitiems niekaip nenukrenta gelbėjimo ratas nuo pilvo, nors imk ir susikeisk vietomis!
Atsimenu, kartą mano vyriausias sūnus, tada dar būdamas visai vaikas, grįžo pasisvečiavęs namo ir liūdnai sako:
– Senelis apgavo. Sakė “valgyk cepeliną – stiprus būsi”. Suvalgiau ir nusilpau, o mašinoje užmigau.
Turiu namie tokį mielą egzempliorių su duobutėmis skruostuose – ryte pavalgęs atsisakydavo sėsti prie stalo visą likusią dieną, sakydamas, kad jam tai gana tokių nesąmonių valgyti net kelis kartus per parą! Netyčia įvyko eksperimentas. Pašeimininkavo po pamokų vienas namuose, niekieno neverčiamas “užkąsti dar truputį”, tai po savaitės tokio buvimo vakarienei sriubos pasiprašė. Vos nenuvirtau, kai paprašė kitą dieną dviejų eurų mokykliniams pietums su sriuba ir antru patiekalu. Įdomiausia, kad meniu nebuvo traškučių ir kad pasimėgaudamas pasakojo apie skanius ryžius – “…o gal galėtum tu man tokių išvirti?”
Ilgai ryžausi, bet pagaliau esu pasitvirtinusi savo vaikų mitybos taisyklę – kuo mažiau, tuo daugiau. Čia kaip moterims su meile – kai nuolat nuo galvos iki kojų jas apipila, pradeda skaudėti galvą. Badmečiu pasiprašau bučkio pati.
