Turiu baisią priklausomybę.
Bandau visur suspėti, nieko nepamesti, bėgantį laiką už pakarpos laikyti. Gėda prisipažinti. Nepaleidžiu telefono iš rankų. Šiandien supratau, kad vienu metu skype, fb keturi profiliai, messenger, sms ir email online mano budinčioje kišenėje. Jau nekalbu apie paprastus telefono skambučius. Ir pamažu mane tos medijos gramzdina į neviltį, kad vistiek visko suspėti aš negaliu. Nežiūrint to, kad kartais tiek įsibėgėju, jog bėgu dviem žingsniais priekyje savo laiko ir valanda priekyje savęs. Žiauru iki begalybės matyti savo nugarą priešakyje, kuri paknopstom vejasi kažką, kas dar net nespėjo atsitikti.
Savaitės pradžioje iš žurnalo redaktorės gavau laišką “…brangioji, tu pralenkei laiką. Kalėdos ne kitą mėnesį. Gal galėtum parašyti dar apie kažką?”
Šiandien pasikartojo panaši situacija. Kai sankryžos spūstyje tikrinau penkiolikos minučių supūstus laiškus į pašto dėžę, iškart paskambinau kolegei ir klausiu “…o atsakymas koks?”. Ji man: “Sabina, aš laišką tik prieš minutę išsiunčiau.”
Kai pabūnu be savo antenų bent valandą, dešinė ranka nevalingai puola graibyti stalus, lentytas, slaptus užkaborius ir jau po dviejų minučių klykiu namuose “kur mano telefonas?!” Kartais komanda atneša, kartais ne. Kartais jis būna tuo metu kairėje.
Aš visiškai atvirai. Tai priklausomybė. Nuo laiko, kurį norisi pačiupinėti kiekvieną minutę. Aš ir miegu ant bėgimo takelio, nes rašau lovoje, skaitau lovoje ir užsnūstu su paskutiniu patikrintu laišku smegenų žievėje.
Kažkada nemėgau stebėti nuolat skubančių su telefonu rankoje, o dabar pati tokia. Gyvenimas bėga, o aš – bėgu kažkur gerokai priekyje jo.
Linkiu visiems ramybės. Palinkėkite jos ir man.
