– Vaikai, Rudenėlio šventėje mamytės nebus.
– O žvalgo kostiumas grybų kare? – paklausė manęs vaikas užkaitusiais skruostais.
– Paprašyk tėvelio žiūronų ir gausis žvalgo kostiumas.
Taip prasidėjo mano kelionė. Spontaniškas sprendimas po kelių minučių pokalbio telefonu. Komandiruotė į Bordeaux, ar grybų karas? Laimėjo Prancūzija.
Dar akimirka vaikų darželio tarpduryje, kuprinė ant pečių ir bėgte. Siaubingai keistas jausmas, kai bėgi bėgi kelias savaites, paskui atsisėdi, o per langą visą dieną nenustoja milžinišku greičiu keistis peizažai. Lyg judėčiau iš vakarykštės inercijos. Padai dar smilksta nuo bėgimo, o aš sėdžiu nekrutėdama. Debesimis apsirūkę Prancūzijos vaizdai, melancholiškai nusiteikusi stiuardesė bordiniais lūpdažiais transliavo mano smegeninei, kad mano aplinka ryškiai keičiasi. Skubam toliau, iš lėktuvo į traukinius vieną po kito, krutu paskui bordinį kolegės megztuką, kaip orientyrą, o kažkur už nugaros dar girdžiu savo vaikų balsus. Bordinės sncf kėdės priminė vakarykščius šaltibarščius ir vieno mūsų agentūros klientui nebaigtus eskizus. Nes kai ištrūksti, lyg saga iš rudeninio palto ir greitai leki, galva juk atrieda iš paskos. Kol stumdėmės gare de Montparnase, aš vis užuodžiau rytinės kavos kvapą Mildos gatvėje.
Ėjau smėlėtu vandenyno krantu, kūną mušė griausminga bangų baladė. Radau vandens išmestą vyno butelį ir panorau visoms empatijos vandenyno mamoms nusiųsti žinutę.
Vartokite dažniau žodyne ne „norėčiau“, bet „noriu“. Tuomet iškart išsipildo. Žinote, kodėl aš čia? Nes prieš keletą savaičių panorėjau valgyti karštas frites su majonezu ant vandenyno kranto ir su niekuom jomis nesidalinti. Ištariau sau „noriu“. Ar tikrai netyčia scenarijus išsipildė po kelių savaičių? Pati nežinau.
Kūnas ir smegenys sinchronizavosi tą sekundę, kai susiskambėjo trijų moterų stiklinės su jaunu Bordeaux ir pradėjo lietis naktipiečių kalbos. Apie „norėčiau kažkada kažkaip“ ir apie „noriu“.
