Man atrodo, kad pagavau kažkokias kosmines bangas. Žinot, kodėl? Paleidžiu mintį nuo pakaušio tiesiai į dangų, o ji sugrįžta po poros dienų materialiu pavidalu. Jei tik kažko noriu – visada gaunu, jei pasvajoju apie kažką – griūna netikėčiausiu momentu tiesiai į mano glėbį.
Visada turėjau tokią teoriją – jei tik išeini į teisingą kelią, gėrybės pačios į krepšelį krenta. Jau kurį laiką jaučiuosi būtent taip – lyg princesė, kurios norus kosminės jėgos nuolankiai pildo. “Noriu” arba “būtų gerai” ištirpsta be kvapo, mano delne visatos akimirksniu lieka tik tai, kas sekė sakinyje po jų. Aš nekalbu vien apie dovanas. Daugiau apie situacijas, kurias sumeta likimo pasjansas taip tiksliai, kad pati nė nebūčiau sugalvojus. Ir aplinkybės, jei tik aš programuoju gerą sumanymą, keičiasi man pačiai dar to nežinant.
Būdavo, anksčiau reikėdavo išsiriesti tilteliu sukryžiavus kojas ir iškišus ilgą liežuvį, kad pasiekti elementarius ir būtinus dalykus. Dabar pastangų beveik nebereikia, kartais dėl to pradedu jausti kaltę arba sutrikusi net nebenoriu imti… Gal aš to neverta? Skystos lengvos minties metamorfozė į kietą skriejantį meteoritą IMK – sakau nuoširdžiai, tą galiu kolkas vadinti tiktai kosmosu!
Ir smagu, ir neramu vienu metu. O kas, jeigu užsinorėsiu kurią sekundę nesąmonės? Ar ji taip pat sklandžiai atsidurs mano kelyje? Visko gali būti… Todėl nuo šiol svajojimas man yra labai atsakingas ir pakankamai rizikingas užsiėmimas. Jokiu būdu to nedarau pavargusi, pikta, irzli ar nusiminusi. Prieš nutardama ko noriu, apmąstau, ar ištiesų esu tam pasirengusi. Nes juk gyvenimo dovanų, dažniausiai, nebegalima į kosmosą per kurjerį grąžinti.