O aš norėčiau, kad mane išbarstytų. Su vėju, su vandens srove.
Nenorėčiau, kad artimieji nuolat grįžtų ten, kur manęs tiesiog nėra.
Norėčiau nutekėti molekulėmis į naują amžių, mosuoti paukščių plunksnomis, linguoti vėžlio akyje, o gal pabirti žiburiais į jūros dugną.
Tik nenorėčiau aš dūlėti skylėje per amžius – ar tai dėl tos skylės, ar dėl manęs, ar norų kažkieno?..
Geriau būtų įsiskverbti į pakibusį ant stiebo lašą ir atspindėti aukštus debesis, žvaigždes.
Nenoriu žvakių, šiukšlių, žvyro, kibirų. Juk ne dėl jų.
Mane labiau įprasmintų prasmė, kurią mano vaikai gyvendami naujai atrastų.
Norėčiau būti išdalinta. Į milijoną ramybės atodūsių, į linksmos pirties garus, į šieną meilės kupetoje.
Jau geriau būčiau piktžolių sėkla, nei artimo nerimo priežastis, kad neaplankė kapo.
Geriau gyva pušies šaka be pavadinimo, balų vanduo, nei raidės, skaičiai, vargu tašyti akmenys.
Išeisiu viską ko reikėjo pasiėmus, todėl man nieko nebereiks.