Aš ėjau anksti ryte pasišokinėdama į mokyklą. Braukiau į troleibusų stotelę tuo pačiu atsibodusios plokštelės takeliu. Visos perėjos, vingiai ir pakopos atmintinai išmoktos, todėl dairytis net nereikia. Einant pro senųjų kareivinių tvorą, visiškai šalia šaligatvio plytelių ant kelio, žiūriu, didelė raudona dėmė, lyg kibiru išpilta.
– Čia vakar vaiką partrenkė, – man pusbalsiu sako pagyvenusi moteriškė. Jos veido neatsimenu, tik atsimenu kaulėtą plaštaką, mojavusia virš tos dėmės, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. – Jis mirė.
Toks jausmas kartais ištinka sapne, kai nori pabėgti nuo stingdančio siaubo, tačiau todėl jis ir stingdantis, kad pajudėti negali kalbą praradęs. Tada dar pati buvau kokių dešimties. Mano vaikišką protą surietė milžiniškas klaustukas: kaip atsitinka, kad vieną sekundę žmogus gyvas, o kitą jau ne? Vakar ryte jis kėlėsi, prausėsi, valgė, pasakė “ate” savo namiškiams, o po valandos jo nebebuvo. Mano vaikiškai galvai atrodė pats didžiausias lemties sąmokslas, kad gyvename kiekvienas savo didelį gyvenimą, o vienintelės sekundės, kuri lemia mirtį nemokame pričiupti.
Eidama pro tą vietą vis atsimenu dieną su dėme. Dabar jau suprantu, kad kiekviena sekundė pasaulyje yra kažkam lemiama, ir tie kažkas jos dar po vienos sekundės nebegalės niekada susigrąžinti.
“Toks likimas, o gal taip turėjo būti…” – linguoja galva dvi moterėlės kraupią žinią išgirdusios. Štai šioje vietoje norėčiau paprieštarauti, gaila, tik šiandien – po gerų trisdešimties metų. Galiu suprasti, kai žmogaus gyvenimas baigiasi jo kelio pabaigoje. Tai lemtinga ir neišvengiama visiems. Kartais gyvenimą palieka tie, kurie neranda savo kelio apskritai, stipriai pasiklysta. Kartais tie, kurie nenorėdami patenka į akligatvį. Tačiau negali žmonės mirti kelyje, tai niekaip nesusiję su žmogaus pabaiga.
Mano amžiną atilsį uošvis yra kartą pasakęs, kai išsilaikiau vairavimo teises: “Kelyje kartais būna tokių dalykų, kurių neįmanoma net įsivaizduoti. Todėl geriau važiuoti lėčiau, kad tiems dalykams ištikus spėti sureaguoti”. Taip paprastai, bet jis teisus iki ašarų.
Važinėkime lėčiau, nes žmonės kelyje neturi mirti.
