Kažkada paauglystėje kava man buvo tiesiog suaugusiųjų gyvenimo atributas. Arba tetų ir dėdžių ritualas. Neskani, rūgščiai karti su daugybe sprangių tirščių – pakęsdavau tik todėl, kad kietos moterys turi gerti kavą. Kuo stipresnę, tuo geriau. O dabar galvoju, kad per gyvenimą mano skonis kavai keitėsi sinchroniškai su troškuliu meilei.
Taigi, kažkada seniai seniai užsiplikydavau turkiškos kavos ir susipildavau į antpirščio dydžio puodelį. Ta kava būdavo tokio stiprumo, kad išgėrus ausyse ilgai kaldavo pulsas. Tiršta, stipri, mažais kiekiais. Tokios pat ir meilės tada norėjau. Aistringos. Nesvarbu, kad greitai dugną pasieki ir burnoj apkarsta. Užtat kasdienybę plačiu mostu jausmais nusvilini ir išskleidi sparnus ant pilkos bedugnės krašto.
Vėliau skiedžiau ir saldinau. Didėjo mano puodelis. Didėjo rankena, į kurią, kaip į meilę galiu įsitverti. Pripratau prie skonio ir išgyniau iš širdies pasiutimą. Meilės turėjau daug ir nuolat, kaip ir lentynėlėje maltos akcijinės. Labai nedžiugino, bet ir nestipriai nuvylė.
Eksperimentavau. Kitas puodas – ir meilė kitokia.
Paskui pasakiau sau – gana! Dabar bus kitaip. Noriu purios, švelnios, su korėta pieno puta. Daug ir kiekvieną kartą specialiai tik man. Dabar geriu kavą iš Saeco aparato. Ne tas žodis geriu – mėgaujuosi iki paskutinio lašo. Kiekvieną rytą po dvigubą didelį puodą. Bet ir saugau labai – pažvelkite koks mano mylimiausias puodas jau kelis metus. Mama juokiasi, ar tau skanu gerti kavą iš metalinio puodo? O man tobulas skonis tik iš manojo. Balto, metalinio, nubrozdintais kraštais, neslystančia rankena. Jame kava amžinybę būna šilta, linkiu, kad ir meilė taip pat neatvėstų.