Jei tik vaikučiai žinotų, kiek laiko eilėje prie Kalėdų Senio stumdosi jų tėveliai… Kiek kūrybinių kančių patiria, kiek nagų nusigraužia, svarstydami „tą ar šitą“… Ir dažniausiai niekas nesibaigia vienu laišku į Laplandiją.
Elektroninio pašto dėžė jau nuo spalio kriokia ir šnirpščia nuo tėvų susirašinėjimų. Kiek ten svajų, energijos ir teisuoliškos patirties išraityta! Štai porina vieni, kad mėgsta „klasiką“ – mašinas ir lėles, kiti kategoriškai priešinasi teigdami, kad vaikai bukinami tokiomis dovanomis, – „reikia knygelių“… Treti kelia rankas už savo vaikų unikalumą – „kiekvienam pagal pomėgius, kiekvienam pagal nuopelnus“. Debatai dėl dovanų nesibaigia, juk reikia tėveliams ne tik kalėdines žąsis prikimšti, bet ir vaikučius apšokinėti nuo galvos iki kojų. Ką, kur, už kiek, kaip, kodėl, kuriuo metu, kokiu tikslu…
O tu šventas kalėdini smulkmeniškume, išlaisvink mane nuo pareigos pasisakyti, už ką aš šiandien balsuoju. Už raudoną ar žalią, už dryžuotą ar šokoladinį, eiliuotą ar jauną linksmą su ūsais… Tokios mūsų Kalėdos – prakaituoti rinkimų „ką dovanosime, ką kviesime, ką duosime, meluosime, pakuosime?..“ debatai.
Man mėšlungis sutraukia smegenis, kai reikia tuojau pat atsakyti į klausimą, „sakykite, ką?!“ dovanosime auklėtojoms, – čekį ar kuponą, po visą ar po pusę, eurais ar litais, su pušies šaka ar be jos… Kasmet šakočio šulinio dugne atrandu tą patį – Kalėdos praeina greitai, taip greitai, kaip mandarinų skonis burnoje, o dvasinės skolos lieka. Ne su tėvų komitetu reikia dėl jų tartis, ne su vaikais ir net ne su absoliutiškuoju Kalėdų Seniu. Pačiam su savimi. Ar tuščiais brangiausių išvargtų Kalėdų maišais užkamšysime savivertės skyles?
Jei tik vaikučiai žinotų, kad Kalėdas tėveliai jiems perka, jie paprašytų, greičiausiai, tą daryti gerokai dažniau.
